Boukólos dėsnis

Boukólos dėsnis – fonologinė indoeuropiečių prokalbės (ide.) taisyklė. Pasak jos, lūpų gomuriniai priebalsiai (*kʷ, *gʷ, *gʷʰ) greta balsio *u arba jo varianto, pusbalsio *w disimiliavosi į paprastus gomurinius sprogstamuosius (*k, *g, *gʰ). Šis dėsnis pavadintas pagal senosios graikų kalbos žodį sen. gr. βουκόλος (sen. gr. boukólos; iš Mikėnų graikų k. qo-u-ko-ro /gʷou̯kolos/) '(karvių) piemuo', kuris kilęs iš ide. *gʷou-kolos < *gʷou-kʷolos. Antrasis šio žodžio dėmuo pradžioje buvęs ide. *-kʷolos, kuris matyti tapačiai sudarytame vedinyje sen. gr. αἰπόλος (sen. gr. aipólos) '(ožkų) piemuo' < ide. *ai(ǵ)-kʷolos. Iš tos pačios disimiliuotos ide. formos *gʷou-kolos kilo keltų prokalbės *bou-koli-, iš kurio atsirado val. bugail (čia turėtume -b-, o ne -g-, jei būtų kilę tiesiogiai iš formos *-kʷ-).

Kitas pavyzdys galėtų būti graikų k. neiginys sen. gr. οὐκ[ί] (sen. gr. ouk[í]), kurį Vorenas Kaugilas (Warren Cowgill) interpretuoja kaip kilusį iš graikų prokalbės žodžio *ojukid < ide. *(ne) oju kʷid, apytiksliai reiškusio 'ne šiame gyvenime'. Be boukólos dėsnio čia būtų išsirutulioję *sen. gr. οὐτ[ί] (sen. gr. out[í]).

Dėsnis žinomas ir germanų kalbose, daugiausia veiksmažodžiuose, kur lūpų gomuriniai priebalsiai netenka lūpinės tarties prieš įterptinį u, įsispraudusį prieš skiemeninį sonantą:

• senosios vokiečių aukštaičių queman ('ateti'), būtojo l. dalyvis cuman ('atėjęs') iš germanų prokalbės *kwemaną ir *kumanaz
• gotų k. saiƕan, senosios vokiečių aukštaičių k. sehan ('matyti'), būtojo l. daugiskaita sāgun ('matė') iš germanų prokalbės *sehwaną ir *sēgun (dėl Vernerio dėsnio -g- kilęs iš senesnio -h-)