Bosnijos banatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Бановина Босна
Bosnijos banatas
Vengrijos karalystės vasalas
Blank.png
1154 – 1377 Blank.png
Location of
Bosnija apie 1291 m.
Sostinė Visokas
Kalbos serbų kalba
Valdymo forma monarchija
Bosnijos banai
 1154—1163 (pirmasis) Boričius
 1353—1377 (paskutinis) Stefanas Tvrtko I
Era Viduramžiai
 - Įkurtas 1154 m., 1154
 - Tapo karalyste 1377 m.

Bosnijos banatas (serb. Бановина Босна = Banovina Bosna) – nominali Vengrijos karalystės vasalinė valstybė, egzistavusi 1154–1377 m. vakarų Balkanuose. Ji kontroliavo didžiąją dalį dabartinės Bosnijos ir Hercegovinos, o klestėjimo laikotarpiu – ir dalį Dalmatijos (dab. Kroatijoje).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įkūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalnuotas Bosnijos regionas Bosnos upės baseine, po to, kai jį VI a. apgyvendino slavai, ilgą laiką neturėjo savo valstybingumo. Nuo IX a. didžiuma jo priklausė Pajūrio Kroatijai, o X a. I pusėje jis buvo įjungtas į Serbijos kunigaikštystę, vėliau trumpai priklausė Serbijos katepanatui, kol XI a. vėl grįžo Kroatijai. XI a. pabaigoje jį prisijungė Duklia. Jos sudėtyje Bosnija galiausiai tapo kaip atskiras politinis vienetas, ir 1082 m. joje paskirtas atskiras kunigaikštis Stefanas. Jis yra vienintelis žinomas Bosnijos kunigaikštis.

Kadangi Serbijos didžioji kunigaikštystė buvo labiau suinteresuota vidine centralizacija ir gynyba nuo Bizantijos, nuo XII a. pradžios Bosnija vis labiau tolo nuo kitų serbų kunigaikštysčių ir buvo įtraukiama į Vengrijos karalystės orbitą. Nuo 1137 m. Vengrijos karaliaus vienas titulų, buvo „Ramos karalius“, kas greičiausiai reiškė visą Bosniją. 1154 m. Bosnijoje Vengrija paskyrė pirmąjį vietininką (baną) Boričą, kas ir laikoma banato įkūrimu.

Religiniai karai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bosnijos teritorijos augimas

Netrukus po įkūrimo, 1166 m., Bizantijos imperatorius Manuelis I Komninas užkariavo Bosniją ir joje pasodino savo vietininką, Kuliną. Tačiau šis, sudaręs sąjungą su vengrais, Serbija ir Zahumlje, 1183 m. sumušė Bizantijos armiją. Tiesa, jis ir toliau liko Vengrijos vasalu.

Kulinas pasiūlė savo banate savitą kirilicos formą, vadinamąją Bosančicą, ir rėmė nedidelę krikščionių sektą, bogomilų atmainą, kuri vadinosi Bosnijos bažnyčia. Ši sekta nebuvo pripažįstama nei Rytų, nei Vakarų krikščionybėje, todėl šis žingsnis supriešino Bosniją tiek su serbais piečiau (kurie išpažino Rytų krikščionybę, tiek su katalikiška Vengrija, kuri norėjo pasinaudoti tuo kaip pretekstu įvesti kontrolę „eretiškoje“ Bosnijoje, o Romos Popiežius ėmė planuoti kryžiaus žygį.

1204 m. sostą paveldėjęs Kulino sūnus Stjepanas Kuliničius iš karto persimetė į katalikų tikėjimą, dėl ko įtakinga krašte Bosnijos bažnyčia 1232 m. jį nuvertė, pasodindama į sostą sau palankų Matėjų. Šis žingsnis vėl sukėlė katalikiškąjį pasaulį. Vengrijos karalius Andrius II nauju Bosnijos banu paskelbė Kolomaną, o popiežius Gregorijus IX atsiuntė į kraštą kryžeivius, kad įvestų tvarką ir atstatytų „teisingąją“ religiją. Šį kryžiaus žygį rėmė Stjepano Kuliničiaus sūnus Sibislavas. Karas truko 1235–1241 m., ir dar labiau sustiprino Matėjaus pozicijas.

Tik 1250 m., mirus Matėjui, Vengrija vėl galėjo pasodinti į sostą sau palankų Prijezdą I. Šis buvo aršus katalikas ir aktyviai kovojo su visomis erezijomis krašte. Tiesa, Vengrija iš jo atėmė šiaurės rytines provincijas Usora ir Soli, kurios vėliau atiteko Sirmijos karalystei. Pasenęs Prijezda 1287 m. buvo priverstas atiduoti valdyti Bosniją savo sūnui Prijezda II ir neidentifikuotos kilmės Stjepanui I. Po pirmojo mirties 1290 m., pastarasis tapo vienvaldžiu banu.

Tuo metu Vengrijoje vykstant įpėdinystės krizei, karalystėje sugebėjo iškilti Kroatijos banų dinastija Šubičiai, kurie pasodino į sostą sau palankų valdovą Karolį Martelį. Tai jiems suteikė didelių privilegijų. Todėl 1299 m. Mladenas I Šubičius paskirtas Bosnijos banu. Tai sukėlė pilietinį karą tarp Stjepano ir Mladeno, kuris peraugo į religinį karą: Mladenas persekiojo Bosnijos bažnyčią, o Stjepanas ją rėmė.

Suklestėjimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karas tęsėsi ir po Stjepano I mirties 1314 m., kadangi šio sūnus Stjepanas II realiai negalėjo valdyti. Kadangi Mladenas II, kaip ir tėvas, nebuvo populiarus Bosnijoje, jis ryžosi pasinaudoti Stjepanu kaip valdžios marionete, norėdamas nuraminti sukilusią liaudį. 1322 m. sustiprėjęs Stjepanas sumušė Mladeną Bliskos mūšyje, taip pabaigdamas Šubičių valdžią ir įtvirtindamas Kotromaničių dinastiją. Be to, jis gavo papildomų žemių Dalmatijoje (Zahumlję), taip gaudamas savo banatui priėjimą prie jūros. Žlugus Sirmijos karalystei, 1324 m. jis gavo ir kadaise prarastas žemes šiaurės rytuose – Usorą ir Solį.

Stjepano sūnėnas Tvrtko I Kotromaničius pasiekė didžiausio Bosnijos suklestėjimo. Šis tolerantiškas valdovas išplėtė banato žemes į pietus (kur gavo Travuniją ir Podrinję), į vakarus (gavo vidurinę Dalmatiją) ir į šiaurę. Jo valdoma Bosnija tapo visiškai nepriklausoma nuo Vengrijos ir viena galingiausių Europos valstybių. Tai lėmė, kad 1377 m. Tvrtko buvo karūnuotas karaliumi, o Bosnijos banatas tapo Bosnijos karalyste.

Banų sąrašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bosnija-orn.jpg
Bosnijos ir Hercegovinos istorija
Ilyrija
Kroatijos karalystė, Serbijos kng., Zahumljė, Travunija, Paganija
Vengrijos karalystė (Bosnija, Solis)
Bosnijos karalystė
Osmanų imperija (Bosnija)
Habsburgų monarchija (Bosnija ir Hercegovina)
Jugoslavijos karalystė (Bosnija)
Nepriklausoma Kroatijos valstybė
Jugoslavija:
(Bosnija ir Hercegovina)
Bosnijos karas
Bosnija ir Hercegovina
Istoriniai regionai:
Bosnija, Hercegovina, Kraina, Usoras, Solis, Podrinjė