Pereiti prie turinio

Bikaneras

Koordinatės: 28°01′0″ š. pl. 73°18′0″ r. ilg. / 28.01667°š. pl. 73.30000°r. ilg. / 28.01667; 73.30000 (Bikaneras)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Bikaneras
बीकानेर
Džunagarho tvirtovė
Bikaneras
Bikaneras
28°01′0″ š. pl. 73°18′0″ r. ilg. / 28.01667°š. pl. 73.30000°r. ilg. / 28.01667; 73.30000 (Bikaneras)
Laiko juosta: (UTC+5:30)
Valstybė Indijos vėliava Indija
Valstija Radžasthanas
Rajonas Bikanero rajonas
Gyventojų (2011) 647 804
Plotas 28,4 km²
Tankumas (2011) 22 810 žm./km²
Altitudė 242 m
Vikiteka Bikaneras

Bikaneras (hind. बीकानेर, IAST: Bīkāner) – miestas šiaurės vakarų Indijoje, Radžasthane, Taro dykumos apsuptyje, 330 km į šiaurės vakarus nuo Džaipuro. Miestą drėkina Gangos ir Indiros Gandi kanalai. Geležinkelių ir plentų mazgas. Tradicinė kilimų, šilkinių šalikų, apsiaustų, dramblio kaulo dirbinių gamyba[1]. Maisto, tekstilės pramonė. Turizmas. Veikia 4 universitetai.

Bikanere išlikę daug architektūros vertybių: ištaiginga Džunagarho tvirtovė, 1594 m. pastatyta iš raudono smiltainio ir marmuro, 1896 m. indų-saracėnų stiliaus Lakšmi Nivas rūmai, 1926 m. Lalgarho rūmai, 1486 m. Maru Najak Dži vaišnavų šventykla, dar keletas hinduistų ir džainų šventyklų. 30 km nuo Bikanero yra hinduistinė Karni Mata šventykla, kurioje šventomis laikomos žiurkės. Aplinkinėse dykumose rengiami kupranugarių safariai.

Iki XV a. vid. dabartinio miesto vieta buvo retai gyvenamoje dykroje, vadintoje Džangladešu. 1488 m. Bikaneras įkurtas vieno radžputų klano vado Rao Bikos. Jis davė pradžią Bikanero kunigaikštystei. Valdant Mogolams, Bikaneras tapo šios imperijos vasaline valstybe. Bikaneras padėjo Mogolams įveikti Mevarą, už tai gavo daug žemių, buvo pastatyta Džunagarho tvirtovė. XVIII a. miestas įsivėlė į vietinius karus, o 1818 m. tapo pavaldus britams. Bikanero maharadža Ganga Singhas tapo svarbiu Britų Indijos pareigūnu. Tuo metu pastatyti ištaigingi rūmai. 1949 m. Bikaneras prisijungė prie Indijos.

  1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 62