Bibrakta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bibrakta
Maison dite PC1, la plus vaste du site de Bibracte, 3600 m². Ier s. av. notre ère. Elle possède des éléments caractéristiques de l’architecture romaine. Nièvre et Saône-et-Loire, Bourgogne, France.jpg
Romėnų pastato pamatų liekanos Bibraktoje

Bibrakta
Koordinatės: 46°55′23″ š. pl. 4°02′15″ r. ilg. / 46.92306°š. pl. 4.03750°r. ilg. / 46.92306; 4.03750Koordinatės: 46°55′23″ š. pl. 4°02′15″ r. ilg. / 46.92306°š. pl. 4.03750°r. ilg. / 46.92306; 4.03750
Vieta: Flag of France.svg Prancūzija, Sonos ir Luaros departamentas
Regionas: Galija
Plotas: 135 ha
Istorija
Sugriautas: VI a. pr. m. e.
Laikotarpis: geležies amžius
Tauta: galai (edujai)
Informacija
Kasinėjimų datos: 1867–1895 m.
1897–1907 m.
Vikiteka: Commons-logo.svg VikitekaVikiteka

Bibrakta (pranc. Bibracte, gr. Βίβρακτα, Βίβραξ) – galų miestas ir kulto centras (I tūkst.pr.m.e. pabaiga – IV a.), dabar Monbevrė miestelis (Sonos ir Luaros departamentas, Prancūzija). Bibrakta suvaidino svarbų vaidmenį romėnų užkariavimo laikotarpyje: būtent Bibraktoje 58 m. pr. m. e. susirinko galų taryba, kuri nusprendė prašyti Cezario įsikišimo į Ariovisto veiksmus, o kada 52 m.pr.m.e. edujai prisidėjo prie Vercingetorigo, Bibraktoje vėl susirinko visos Galijos taryba, kuri arvernų vadą išrinko visų galų kariuomenės vadu.

Bibrakta buvo vienas žymiausių Galijos opidumų, pagrindiniu keltų genties edujų politiniu bei svarbiu prekybos ir amatų centru. Bibrakta buvo didelis metalo apdirbimo centras, metalo apdirbėjai čia gyveno ir dirbo atskirame kvartale.[1]

Opidumo plotas buvo 135 hektarai ant Bevrė kalvos (822 m virš jūros lygio). Bevrė kalva sudaro natūralų bastioną, visiškai atskirtą nuo kitų dviejų aukštumų, yra sunkiai prieinama, jos aukštis ir padėtis nuošalyje nuo pagrindinių kelių kai kuriems tyrinėtojams kėlė abejonių dėl Bibraktos lokalizacijos būtent joje. Didelis opidiumas užėmė ne tik viršutinę tersą, pastatų buvo ir kalvos šlaituose; ištisinė siena, atkartojanti kalvos išlinkius tęsėsi palei visą šlaitą, iš viso 5 kilometrus. Už sienos buvo keletas gatvėmis atskirtų kvartalų, tačiau griežto geometrinio plano nebuvo. Kelias link opidiumo ėjo iš šiaurės rytų. kasinėjant opidiume rasti daugybės namų pamatai, tiek galų, tiek romėnų laikotarpio. Iki amatininkų dirbtuvių vanduo buvo tiekiamas iš pietinės miesto pusės kanalais, kurių gylis siekė 5 metrus. Namai statyti iš medžio ir akmens, dengti šiaudais, rečiau čerpėmis.

Vieną iš kvartalų užėmė turgus, turėjęs svarbų vaidmenį miesto gyvenime. Šalia jo buvo keltų šventykla.

Po Alezijos užėmimo Gajus Julijus Cezaris įsikūrė Bibraktoje, kurią išsirinko kaip patogią bazę, iš kurios karvedžiui buvo lengva pasiekti Ronos ir Senos upių kelius bei Luaros slėnį.[2]

I a.pr.m.e. pabaigoje gyventojus romėnai perkėlė į Augustodunumą (Oteną), bet miestas išliko vietinės deivės kulto centru iki IV a. Miesto mugės taip pat panašu, kad tebeveikė - jos buvo žinomos viduramžiais, o prekybinius sandorius šioje vietoje sudarinėjo iki pat XX a.

Opidiume buvo laikomas surinktas derlius, tokią išvadą galima daryti dėl to, kad Cezaris, norėdamas papildyti savo grūdų atsargas patraukė į Bibraktą.[3] Kasinėjimų metu rasta vieta, kurioje sudarinėti prekybiniai sandoriai - tam tikras forumas, kur rastas didelis skaičius monetų, kurias leido įvairios Galijos tautos.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Frydrichas Šlėtė. Keltai tarp Alezijos ir Pergamo. Vilnius: Mokslas, 1984. P.49.
  2. Administrator. „Градостроительство у кельтов - Celtica.Ru Кельты. История, археология, культура Древней Европы“. www.celtica.ru. Nuoroda tikrinta 2017-08-30. 
  3. Гай Юлий Цезарь. Записки о Галльской войне. — Litres, 2017-07-23. — 322 с. — ISBN 9785457536685.