Bernardo Bellotto

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bernardo Bellotto autoportretas
c. 1742

Bernardo Bellotto (1721 m. sausio 30 d. – 1780 m. spalio 17 d.) – Italijos dailininkas, dar žinomas kaip "Bernardo Canaletto". Jis yra buvęs Canaletto mokinys, todėl kartais pasivadindavęs save mokytojo vardu. Garsėjo nutapytais paveikslais, kuriuose atvaizduodavo miesto architektūrą (Varšuva, Turinas, Viena, Drezdenas), paminklus, žmonių šurmulį mieste. Šio dailininko nutapyti paveikslai įspūdingai realistiški.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Bernardo Bellotto gimė Venecijoje. Tėvas – Lorenzo Antonio Bellotto, motina – Fiorenza Canal (Canaletto sesuo). 1742 m. nuvyko į Romą, ten nutapė Romos vedute (Vedute – realistiškas, didelio formato, detalus miesto arba kraštovaizdžio piešinys). 1744 m. ir 1745 m. keliavo po šiaurės Italiją, tapydamas sutiktų miestų vedutes. Kaip ir daugelis kitų dailininkų jis dirbo Charlzui Emanueliui III.

1747 m. – 1758 m. viešėjo Drezdene, pakviestas Lenkijos karaliaus Augusto III. Ten jis tapė Drezdeno ir Pinos paveikslus, kurie dabar laikomi kaip Drezdeno grožio prisiminimu, kuris buvo prieš subombarduojant miestą per II pasaulinį karą.

Susidomėjimas dailininku augo ir 1758 m. jis buvo pakviestas Marijos Teresos atvykti i Vieną. Čia jis tapė miesto paminklus. Mirus Augustui III Bellotto darbai tapo ne tokie svarbūs Drezdene. Todėl dailininkas išvyko i Sankt Peterburgą ieškotis darbo. Bekeliaujant Bellotto priemė pakvietimą iš Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio atvykti į Varšuvą. Nuvykęs jis pasiliko ten ir toliau tapė miesto paveikslus. Bernardo Bellotto piešiniai buvo naudojami atstatant Varšuvos miestą po II pasaulinio karo.

Bernardo Bellotto mirė Varšuvoje 1780 m. Vikiteka