Benjaminas Jakševičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Benjaminas Jakševičius
Benjaminas Jakševičius apie 30 m.
Gimė 1895 m. kovo 31 d.
Panevėžys, Rusijos imperija
Mirė 1979 m. rugpjūčio 13 d. (84 metai)
Kaunas
Palaidotas (-a) Kavarsko kapinės
Tautybė lietuvis
Tėvas Aleksandras Jakševičius
Motina Marija Jakševičienė
Sutuoktinis (-ė) Elžbieta Striogaitė-Jakševičienė (1925-1932)
Vaikai Irena, Birutė, Vytautas, Algimantas
Veikla skulptorius, menininkas, ginkluoto antisovietininio pasipriešinimo dalyvis, nepriklausomybės kovų savanoris
Žymūs apdovanojimai

Savanorio-kūrėjo medalis (1930 m.).

Benjaminas Jakševičius (1895 m. kovo 31 d. Panevėžyje1979 m. rugpjūčio 13 d. Kaune) – Lietuvos skulptorius, tautodailininkas, partizanas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė menininko Aleksandro Jakševičiaus ir Marijos Guzinaitės-Jakševičienės šeimoje. 19071910 m. mokėsi Panevėžio pradžios mokykloje.

1915 m. mobilizuotas į tarnybą carinės Rusijos kariuomenėje, kur 3 mėnesius tarnavo 2-ajame Sibiro batalione Čitoje ir Brianske, vėliau dėl ligos iš karinės tarnybos paleistas, iki 1918 m. gyveno Jekaterinburgo gubernijoje. 1918 m. grįžęs iš Rusijos į Lietuvą 1918–1922 m. gyveno Švėkšnoje. 1919 m. sausio 11 d. išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir tarnavo iki 1920 m. kovo 8 d. Ten paskirtas ketvirtojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko antrojo būrio viršininku[1]. Už dalyvavimą nepriklausomybės kovose gavo žemės, 1930 m. apdovanotas Savanorio-kūrėjo medaliu.

1922–1925 m. B. Jakševičius gyveno ir dirbo Švėkšnoje, Panevėžyje, daugiausia laiko praleisdamas Rietave. Nuo 1925 m. persikėlė į Kavarską; tais pačiais metais vedė Elžbietą Striogaitę, miestelyje gyveno iki 1945 m., vis išvykdamas dirbti į Panevėžį ar į Švėkšną. Gyvendamas Rietave, Švėkšnoje, Panevėžyje ir Kavarske, jis dirbo skulptoriumi ir dekoratoriumi bažnyčiose, kūrė antkapinius paminklus. Ten dažnai skulptoriavo kartu su broliu Vincentu ir sūnėnais Silvanu bei Adomu.

1945 m. liepą B. Jakševičius pasitraukė į pogrindį ir įsijungė į partizaninę kovą prieš TSRS, pasirinkdamas slapyvardžius Šaltekšnis ir Dzedunia. Partizanavimo pradžioje B. Jakševičius buvo penkiasdešimties ir vienas vyriausių amžiumi tarp Lietuvos partizanų. Iš pradžių priklausė Antano Juzakėno-Liūto partizanų būriui, paskui buvo Antano Žilio-Žaibo būrio kovotojas. Į pogrindį aktyviai įsijungė ir vyriausia duktė Irena, buvusi partizanų ryšininke, kuriai pavyko išvengti arešto ir kuriai po mirties 2003 m. buvo suteiktas Laisvės kovų dalyvės statusas.[2] 1948 m. Miknevičiaus miške netoli Raguvos buvo paimtas į nelaisvę, tardomas ir kalinamas Lietuvos TSR kalėjimuose, o 1948 m. gruodžio 25 d. nuteistas 25 metų laisvės atėmimo sustiprinto režimo kalėjime. B. Jakševičius kalėjo Mordovijos lageriuose, ten laisvu laiku užsiimdavo skulptoriaus amatu. Po 1960 m. iš lagerio paleistas, tačiau be teisės grįžti gyventi į Lietuvą. Vis dėlto grįžo į Lietuvą, ten glaudėsi pas gimines, iki senatvės tapė, drožinėjo.

Mirė 1979 m. rugpjūčio 13 d. Kaune, palaidotas Kavarsko kapinėse.

Žymesni darbai[3][redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Palikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lageryje B. Jakševičiaus išdrožti šachmatai dabar eksponuojami Kauno IX forto muziejuje kartu su keliomis nuotraukomis iš kalinimo vietų. Jakševičių nuotrauka taip pat saugoma A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje.

Daug identifikuotų B. Jakševičiaus sukurtų paminklų įtraukta į valstybės saugomų objektų registrą.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Gintautas Surgailis. Ketvirtasis pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulkas. Vilnius, 2016. 279 p.
  2. LPKTS, Nr. 51-52 (580-581)-2003
  3. http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=1788 Anykštėnų biografijų žinynas]
  4. „„Kristus, nešantis kryžių““. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
  5. „Kristaus skulptūra“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.