Kavarsko kapinės

Koordinatės

55°26′09″š. pl. 24°55′58″r. ilg. / 55.4359°š. pl. 24.9327°r. ilg.

Vieta

Anykščių rajono savivaldybė

Seniūnija

Kavarsko seniūnija

Plotas

3,32+4,40 ha

Naudotas

nuo XIX a. pr.

Registro Nr.

u. k. 1316 / 16974 / 17250 / 8743

Kavarsko kapinės – veikiančios kapinės Anykščių rajone, Kavarske, šiauriniame miestelio pakraštyje prie kelio 1205 Kavarskas–Traupis–Levaniškiai (Pergalės g.). Įsikūrusios įkalnėje, nuo kurios pro medžius atsiveria Šventosios upės slėnis ties Kavarsko tiltu. Kapinės nuolat pildosi naujomis kapavietėmis. Paskutinį kartą išplėstos XXI a. pradžioje. Jose yra XIX a. vidurio ir ankstesnių palaidojimų. Senųjų kapinių dalis (Pergalės g.) užima 3,32 ha, naujųjų (P. Raudonikio g.) – 4,40 ha plotą.^[1]

Kavarske dar yra dvejos žydų kapinės – Senosios ir Naujosios, taip pat buvusios laisvamanių kapinės.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kapinės įkurtos XIX a. pradžioje, maždaug 1820 m.^[2] Iki tol žmonės būdavo laidojami prie bažnyčios, pašlaitėje į pakalnę. Šiuo metu kapaviečių ten neišlikę, žmonės dirbdami darže dar kartais randa kaulų. Senosiose kapinėse daug kapų sunykę, yra išlikę rūsių su laidojimo kriptomis. Tarp jų Pienionių dvaro savininko, fundavusio vietos bažnyčią, Juozapo Siesicko amžinojo poilsio vieta, kuri menkai primena pirmykštį vaizdą. Raudonų plytų kapas-rūsys daug kartų buvo išniekintas ir išplėštas. Per karą žmonės ten slėpdavosi nuo bombų. Šeimyniniame rūsyje buvo įrengtos 6 kriptos. Dvi išardytos, jose rasti skardiniai karstai su kaulais. Netoli, kapinių viduryje, pastatyta Šadzevičių šeimos kapo koplyčia. Balto mūro statinys stūkso su užmūrytomis angomis, likusi atminimo lenta su lenkiškais įrašais.

Amžininkai prisimena kelių keistų antkapių istorijas.^[2] Vienas jų sudėtas iš girnapusių ir buvo skirtas pagerbti vietos tijūną, žuvusį nuo mužiko rankos. Kapinėse išlikęs Kavarsko centre stovėjusio paminklo carui Aleksandrui II fragmentas. Užėjus Pirmajam pasauliniam karui, caro bronzinį biustą pasiėmė vokiečiai, o akmeninį postamentą pasisavino vienas žmogus. Jis pasistatė kapuose paminklą, jį apsukęs atbulai, tačiau išliko dalis senojo užrašo.

Kapinių įkalnėje sumūryta lurdo grota. Šalia įrengtos keturios kriptos. Čia palaidotas kunigas, o priešais garbingoje vietoje – jauna dvidešimt kelerių metų moteris.^[2]

Kapinėse buvo palaidotos Pirmojo pasaulinio karo aukos – vokiečių ir rusų kareiviai.

Kultūros paveldas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kapinių koplyčia (XIX a. I p.):^[3] manoma, kad tai dvarininkų Sorokų šeimos antkapis.
Lietuvos partizanų kapas:^[4] Atgimimo metais perlaidoti 18 partizanų palaikai, iš kurių žinomi 5 (Marijono Čiukšio, Stasio Čiukšio, Stasio Morkūno, Broniaus Pivoro (Pivaro)-Briedžio, Edvardo (Edmundo) Urbono, Vinco Vėbros).
Knygnešio Antano Griganavičiaus (1867-1940) ir pulkininko Vaclovo Griganavičiaus (1891-1940) kapas.^[5]
Dailės paminklas – trys ornamentuoti kryžiai ant senųjų vartų.^[6]

Kapinėse palaidoti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Petras Legeckas (1844-1934), kunigas, Kavarsko bažnyčios statytojas, literatas, švietėjas
Aleksandras Jakševčius (1844–1936), Lietuvos skulptorius, Naujamiesčio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios neogotikinių vartų autorius
Vaclovas Griganavičius (1891-1940), Lietuvos karininkas
Juozas Maldžius (1862-1942), knygnešys
Stasys Puodžiūnas (1884–1974), vargonininkas, chorvedys
Benjaminas Jakševičius (1895–1979), skulptorius, tautodailininkas, partizanas
Kęstutis Arlauskas (1936-2009), rašytojas prozininkas, publicistas
Antanas Šleikus (1933-2018) – pedagogas, literatas, tautodailininkas