Bernardo Bellotto

Bernardas Belotas
Bernardo Beloto autoportretas (1765 m., Nacionalinis Varšuvos muziejus)
Gimė	1721 m. sausio 30 d. Venecija
Mirė	1780 m. spalio 17 d. (59 metai) Varšuva
Palaidotas (-a)	Kapucinų bažnyčia, Miodova gatvė
Tautybė	italas
Veikla	XVIII a. tapytojas vedutistas
Vikiteka	Bernardo Bellotto

Bernardas Belotas (it. Bernardo Belotto, 1721 m. sausio 30 d. – 1780 m. spalio 17 d.) – Italijos dailininkas, dar žinomas kaip Bernardo Canaletto. Jis yra buvęs Canaletto mokinys, todėl dažnai pasirašydavo savo mokytojo vardu. Garsėjo nutapytais paveikslais, kuriuose vaizduodavo miesto architektūrą (Varšuva, Turinas, Viena, Drezdenas), paminklus, žmonių šurmulį mieste. Šio dailininko nutapyti paveikslai įspūdingai realistiški.

Biografija

Bernardo Bellotto gimė Venecijoje. Tėvas – Lorenzo Antonio Bellotto (San Marko prokuratorius), motina – Fiorenza Canal (Kanaleto sesuo). 1736 m. Belotas pradėjo mokytis Kanaleto studijoje. 1739−1741 m. jis nutapė seriją paveikslų Henriui Hovardui, Anglijos Karlailio hercogui (4 iš jų tebėra Hovardo pilyje Anglijoje). 1741 m. Belotas vedė Elisabetta Pizzorno, kuri lydėjo dailininką jo kelionėse po Europą. 1742 m. nuvyko į Romą, ten tapė Romos vedutas (veduta – realistiškas, didelio formato, detalus miesto arba kraštovaizdžio piešinys). 1744 m. ir 1745 m. keliavo po šiaurės Italiją tapydamas aplankytų miestų vedutas. Kaip ir daugelis kitų dailininkų jis dirbo Sardinijos karaliui Karoliui Emanueliui III.

1747 m. jis keliavo į Miuncheną. 1747–1758 m. Belotas gyveno Drezdene pakviestas Lenkijos karaliaus Augusto III. Jis buvo paskirtas dvaro dailininku su 1750 talerių metine alga. Ten jis tapė Drezdeno miestovaizdžio, Pirnos priemiesčio paveikslus, kurie dabar laikomi buvusio Drezdeno grožio prisiminimu, kuris buvo prieš subombarduojant miestą per II pasaulinį karą.

Susidomėjimas dailininku augo ir 1758 m. jis buvo pakviestas Marijos Teresės atvykti į Vieną. Čia jis tapė miesto paminklus. 1760 m. Prūsijos armijai bombarduojant Dresdeną buvo sugriautas dailininko namas, Belotas patyrė didelius nuostolius, buvo sunaikinti paveikslai ir graviūrų formos. 1761 m. dailininkas buvo Miunchene. 1763 m. mirus Augustui III Beloto darbai tapo ne tokie svarbūs Drezdene. 1764 m. jam buvo parūpintas postas naujai įkurtoje Drezdeno meno akademijoje, kurioje vyravo klasicizmo šalininkai. Todėl dailininkas 1767 m. išvyko į Sankt Peterburgą ieškotis darbo. Bekeliaujant Belotas priemė pakvietimą iš Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio atvykti į Varšuvą. Nuvykęs jis pasiliko ten, tapo dvaro dailininku su 400 dukatų metine išmoka ir toliau tapė miesto paveikslus. Bernardo Beloto piešiniai buvo naudojami atstatant Varšuvos miestą po II pasaulinio karo.

Bernardas Belotas mirė Varšuvoje 1780 m. Jo paveikslai pasižymi tokiu pat tiksliu piešiniu kaip Kanaleto, tačiau yra tamsesnių šešėlių ir šaltesnių tonų.

Darbų galerija

• 
  „Koliziejus ir Konstantino arka“ (1742 m.)
• 
  „Didysis kanalas ir Dogana“ (apie 1743, J. Paul Getty muziejus, Los Andželas)
• 
  „Dresdeno vaizdas iš dešiniojo Elbės upės kranto“ (1748, Dresdeno Senųjų meistrų paveikslų galerija)
• 
  „Noimarktas Drezdene“ (apie 1749, Dresdeno Senųjų meistrų paveikslų galerija)
• 
  „Vienos vaizdas iš Belvederio rūmų“ (1759−1760, Meno istorijos muziejus, Viena)
• 
  „Pirnos priemiesčio griuvėsiai“ (1761−1766, ofortas)
• 
  „Varšuvos vaizdas iš Pragos“ (1770, Varšuvos karališkoji pilis)
• 
  „Varšuvos vaizdas iš karališkosios pilies“ (1773, Nacionalinis Varšuvos muziejus)

Nuorodos

• Encyclopaedia Britannica
• L'Enciclopedia Italiana
• Beloto biografija repubblica.it
• Belotas WGA tinklalapyje