Baulai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Baulas su ektaru

Baulai (beng. বাউল = bāul – „beprotis, paikšas“) – Bengalijoje ir kaimyniniuose kraštuose (Asame, Tripuroje) veikiantys elgetaujantys asketai-dainiai. Tai labai heterogeniška bendruomenė, susidedanti daugiausia iš vaišnavų ir sufijų. Nepaiso ortodoksinių religijos socialinių normų.[1]

Pagrindinė baulų dvasinė praktika – dainavimas apie mistinę meilę pritariant ektaru (vienastygiu instrumentu). Dainų poetika panaši į sufijų bei bhakti judėjimo adeptų: paprastais žodžiais išreiškiama meilė vienatiniam Dievui, jo ilgesys. Dievas įžvelgiamas visame kame aplinkui ir savyje.

Baulų kilmė nėra aiški. Pats žodis bengališkuose tekstuose minimas nuo XV a. Šis judėjimas išsirutuliojo veikiant tiek vietinėms tantrinėms srovėms, tiek bhaktizmo, sufizmo, budizmo įtakoms. Iki pat XIX a. baulų tradicija gyvavo tik žodiniu pavidalu. 2008 m. baulų muzika, papročiai įtraukti į UNESCO nemedžiaginio paveldo sąrašą (kaip Bangladešo paveldas).[2]

Žymiausi baulų dainiai: Lalonas, Bhaba Pagla, Parvatė Baul. Baulų poetika turėjo įtakos Rabindranathui Tagorei, Kazi Nazruliui Islamui ir kitiems bengalų poetams.

Commons-logo.svg

Vikiteka

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kazimieras Seibutis. Baulai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
  2. [1]