Batavia (laivas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 28°29′25″ p. pl. 113°47′36″ r. ilg. / 28.49028°š. pl. 113.79333°r. ilg. / 28.49028; 113.79333

Batavia
Batavia (laivas)
Batavia kopija, pagaminta 1995 m.
Bendra informacija
Valstybė Olandijos Respublika
Vėliava Statenvlag.svg
Nuleistas 1628 m.
Plaukioja (-jo) nuo 1628 m. spalio 29 d.
Savininkas Olandų Ost Indijos bendrovė
Plaukiojo iki 1629 m. birželio 4 d.
Būsena nuskendęs
Charakteristikos
Klasė East Indiaman
Tipas burinis laivas
Tonažas 650 t
Vandentalpa 1 200 t
Ilgis 56,6 m
Plotis 10,5 m
Aukštis 55 m
Grimzlė 5,1 m
Varomoji jėga burės
Burlaivio tipas galeonas
Greitis 5 mazgai (9,3 km/h)
Ginkluotė 24 ketaus patrankos
Pastabos burių plotas - 3 100 m²

Laivas „Batavia“Olandų Ost Indijos bendrovės laivas, flagmanas, pastatytas Amsterdame 1628 m., nuskendęs prie Australijos vakarinio kranto savo pirmosios kelionės į Bataviją (dabartinė Džakarta) metu.

Kelionė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1628 m. spalio 29 d. naujas Olandų Ost Indijos bendrovės laivas „Batavia“ išplaukė iš Tekselio į Nyderlandų Indiją (dabartinė Indonezija) atsivežti prieskonių. Laivui vadovavo vyriausiasis pirklys Fransiskas Pelsartas (Francisco Pelsaert) ir kapitonas Adrianas Jakobšas (Adriaen Jacobsz). Abu prieš tai buvo įsivėlę į kažkokį incidentą Surate, Indijoje, kur vienas iš kito viešai pasityčiojo. Laivu plaukė ir jaunas pirklys Jeronimas Kornelišas (Jeronimus Cornelisz), bankrutavęs vaistininkas iš Harlemo, kuris bėgo iš šalies, baimindamasis arešto dėl savo ryšių su prieštaringai vertintu menininku Johanesu Torentijumi (Johannes Torrentius) – Rozenkreicerių ordino pasekėju ir šėtoniškų idejų šalininku.

Kelionės metu Jakobšas ir Kornelišas sugalvojo planą perimti laivą ir, pasisavinus laive esantį auksą ir sidabrą, pradėti kur nors tolimoje šalyje naują gyvenimą. Kai laivas paliko Gerosios Vilties kyšulį, kur buvo sustojęs atsargų papildymui, Jakobšas sąmoningai nukreipė laivą nuo kurso ir nuo kitų jį lydėjusių laivų. Jakobšas ir Kornelišas subūrė nedidelę grupę bendraminčių ir surengė incidentą, kuris turėjo išprovokuoti maištą. Jų planas buvo užpulti turtingą keleivę, kad paskatintų Pelsartą „neteisingai“ sudrausminti laivo įgulą. Tokiu būdu jie tikėjosi patraukti savo pusen kuo daugiau jūreivių. Auka tapo mergina vardu Lukrecija Jans (Lucretia Jans). Tačiau jų planas nepavyko, nes Lukrecija sugebėjo atpažinti savo užpuolikus. Jakobšas ir Kornelišas nusprendė palaukti, kada Pelsartas užpuolikus areštuos, bet to niekada neįvyko.

Laivo katastrofa[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laivo katastrofos vieta
Bykono sala

Dėl maištininkų veiksmų nukrypęs nuo kurso laivas pasiekė tada dar beveik nepažįstamą Australijos žemyną ir 1629 m. birželio 4 d. rėžėsi į rifą netoli Bykono salos prie Australijos vakarinio kranto. Daugumai pavyko išsigelbėti, tačiau 40 iš 332 laive buvusių žmonių nuskendo. Išsigelbėjusieji, įskaitant visas moteris ir vaikus, dviem gelbėjimosi valtimis buvo perkelti į netoliese esančias salas. Netrukus paaiškėjo, kad salose trūko gėlo vandens, ir buvo mažai maisto – tik jūrų liūtai ir paukščiai. Pelsartas suprato situacijos rimtumą ir nusprendė ieškoti vandens žemyne. 9 m ilgio valtimi Pelsartas, kapitonas Jakobšas, vyresnieji karininkai, keletas įgulos narių ir keleivių, viso 48 žmonės, paliko avarijos vietą, kad surastų vandens. Po nesėkmingų ieškojimų jie paliko išgyvenusiuosius ir leidosi į pavojingą kelionę link Batavijos ieškoti pagalbos.

Po 33 dienų trukusios kelionės, liepos 7 d., jie visi pasiekė Bataviją, kur vieną iš jų, bocmaną Janą Evertšą (Jan Evertsz) areštavo ir nubaudė mirties bausme už aplaidumą ir „nežmonišką elgesį“ prieš laivo „Batavia“ katastrofą. Jakobšą irgi areštavo, bet tik už aplaidumą, nes jo tikrojo vaidmens planuotame maište Pelsartas nenujautė. Batavijos generalinis gubernatorius iškart skyrė Pelsartui laivą „Sardam“ su visa įgula likusiųjų žmonių bei krovinio iš nuskendusio laivo gelbėjimui. „Sardam“ buvo vienas iš laivų, lydėjusių flagmaną „Batavia“, atplaukęs į Bataviją tą pačią dieną kaip ir Pelsartas. Po trumpo pasiruošimo išplaukę liepos 15 d., į avarijos vietą jie atvyko tik po dviejų mėnesių, rugsėjo 17 d.

Žmogžudystės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tuo tarpu katastrofos vietoje likęs Kornelišas pasiskelbė vyriausiuoju ir privertė visus prisiekti jam ištikimybę. Bijodamas, kad Pelsartas sugrįš ir apkaltins jį maišto kurstymu, jis kalė beprotiškus planus pagrobti į pagalbą atplauksiantį laivą, rasti su juo saugų prieglobstį ir, pasinaudojant nuskendusio laivo „Batavia“ auksu bei sidabru, įkurti asmeninę karalystę. Kad jo planų niekas nesutrukdytų, jis turėjo neutralizuoti savo potencialius priešininkus.

Pirmiausia Kornelišas perėmė visų ginklų ir maisto atsargų kontrolę. Paskui su pretekstu surasti geriamo vandens jis atsikratė savo stipriausiųjų priešininkų: nuplukdė Vybės Hajeso (Wiebbe Hayes) vadovaujamą kareivių grupę į Vakarų Valabio salą, liepė jiems, radus vandens, užkurti signalinius laužus, ir pažadėjo atvykti jų pasiimti. Įsitikinęs, kad jiems nepavyks, jis paliko juos mirti, perimdamas visišką situacijos kontrolę.

Išgyvenusiųjų stovykloje prasidėjo Kornelišo ir jo bendrų teroras. Manoma, kad jis pats nei vienos žmogžudystės neįvykdė, tik davė nurodymus kitiems, dažniausiai apkaltindamas auką kokiu tai nusikaltimu, pavyzdžiui, vagyste. Iš pradžių maištininkai žudydavo, saugodami savo gyvybę, vėliau – iš įpročio ar savo malonumui. Kornelišas planavo sumažinti žmonių skaičių iki ~45, kad kuo ilgiau užtektų maisto atsargų. Be to, jis bijojo, kad daugelis išgyvenusiųjų liks ištikimi Olandų Ost Indijos bendrovei. Viso buvo nužudyta virš šimto vyrų, moterų ir vaikų.

Išgelbėjimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vybės Hajeso akmeninis fortas Vakarų Valabio saloje

Nežiūrint to, kad buvo palikti mirti, Vybės Hajeso vadovaujami kareiviai rado savo saloje pakankamai vandens ir maisto išteklių, kad išgyventų. Iš pradžių, nieko neįtardami, jie pasiuntė dūmų signalą, kaip buvo sutarta su Kornelišu. Tačiau netrukus jie sužinojo apie Kornelišo smurtą iš keleto pas juos atplaukusių pabėgėlių. Reaguodami į tai, kareiviai iš išplautų į krantą laivo nuolaužų pasigamino ginklus, iš klinties ir koralų blokų pasistatė nedidelį fortą, bei pastatė sargybą.

Hajeso kareivių ir Kornelišo maištininkų valčių lenktynės link „Sardam“ laivo

Kornelišas nusprendė pasinaudoti žinia apie rastą vandenį kitoje saloje, nes jo paties atsargos mažėjo. Be to, jį neramino ir tai, kad jo išsiųsti kareiviai išgyveno. Todėl jis su savo vyrais nuvyko į Vakarų Valabio salą ir pabandė kareivius užpulti. Tačiau, treniruoti ir tuo metu geriau besimaitinantys kareiviai nesunkiai nugalėjo užpuolikus, galiausiai paimdami Kornelišą įkaitu. Pabėgę maištininkai persigrupavo ir puolė dar kartą, šįkart naudodami muškietas, ir beveik nugalėjo kareivius. Bet Hajeso vyrai atsilaikė kaip tik prieš laivo „Sardam“ atvykimą. Pamačiusios laivą, abi kariaujančios pusės puolė į valtis ir skubėjo pirmos jį pasiekti. Hajesui tai pavyko pirmajam, ir jis papasakojo Pelsartui savąją įvykių versiją. Po trumpos kovos bendromis jėgomis visi maištininkai buvo suimti.

Po maišto[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pelsartas nusprendė surengti teismą saloje, kad kalinių nereikėtų vežti ir taip jau perkrautu laivu. Po trumpo teismo patys nuožmiausi maištininkai nuteisti mirti ir pakarti. Kornelišui ir keletui kitų svarbiausių maištininkų prieš pakariant nukirstos abi rankos. Du mažiau prisidėję maištininkai buvo išlaipinti Australijos krante, jų likimas nežinomas. Tokiu būdu jie atsitiktinai tapo pirmaisiais europiečiais, apsigyvenusiais Australijos žemyne. Manoma, kad tai nutiko netoli dabartinio Kalbario (Kalbarri), arba prie Port Gregorio (Port Gregory). Vėliau tose vietose apsigyvenę britų kolonistai pasakodavo apie neįprastai šviesius aborigenus, dėl ko kilo spekuliacijų, kad abu nuteistieji galėjo išgyventi ir įsilieti į aborigenų visuomenę. Tačiau, tose vietose būta ir vėlesnių laivų avarijų su išgyvenusiais europiečiais, todėl patvirtinti, kad būtent laivo „Batavia“ maištininkai prisidėjo prie aborigenų genofondo, neįmanoma.

Likusieji maištininkai nuvežti teisti į Bataviją. Penkis pakorė, kitus nubaudė rykštėmis. Jakopas Pyteršas (Jacop Pietersz), Kornelišo dešinioji ranka saloje, nubaustas žiauriausia to meto bausme – mirti ant kankinimų rato. Kapitonas Jakobšas, nepaisant to, kad buvo kankinamas, neprisipažino prisidėjęs prie maišto ir išvengė mirties bausmės dėl įrodymų trūkumo. Jo tolimesnis likimas nežinomas. Spėjama, kad jis mirė kalėjime Batavijoje. Tyrimo taryba nusprendė, kad Pelsartas dėl savo neryžtingumo iš dalies irgi atsakingas už tai, kas įvyko, todėl konfiskavo jo turtą. Po nepilnų metų jis mirė.

Tuo tarpu eilinis kareivis Vybė Hajesas paskelbtas didvyriu. Jam paskirtas seržanto laipsnis ir padidinta alga, o tiems kareiviams, kurie buvo su juo, suteiktas kapralo laipsnis. Iš 332 žmonių, plaukusių laivu „Batavia“, tik 122 pasiekė kelionės tikslą. Išgelbėta ir didesnė dalis turto: Laivas „Sardam“ parplukdė namo 10 iš 12 skrynių, buvusių nuskendusiame laive.

Laivo nuolaužos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Batavia“ korpuso liekanos Frimantlo muziejuje

XX a. 6 dešimtmetyje australų istorikė Henrietta Drake-Brockman spėjo, kad pagal arhyvinius duomenis laivo „Batavia“ nuolaužos turėtų būti Abrolhos salų Valabio grupėje, o 1963 m. omarų žvejas Deividas Džonsonas jas rado. XX a. 8 dešimtmetyje dalis laive likusių daiktų buvo iškelta iš dugno (laivo korpuso medienos fragmentai, patrankos, inkaras) ir perduota Vakarų Australijos muziejams. Tačiau didesnė dalis patrankų ir inkarų liko prie nuskendusio laivo, todėl laivo nuolaužos – populiari nardymo vieta Vakarų Australijos pakrantėje.

Turtas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš laivo nuolaužų iškeltos Rijksdalderių sidabrinės monetos Džeraldtono muziejuje

„Batavia“ vežė didelį kiekį turto. Kiekvienas tokios klasės laivas vešdavo 250 tūkst. guldenų dvylikoje medinių skrynių, kiekvienoje apytikriai po 8 tūkst. sidabrinių monetų. Pinigai buvo numatyti prieskonių ir kitų prekių pirkimui Javos saloje. Didesnė dalis monetų buvo olandų rijksdalderiai, likusios – vokiečių miestų sidabrinės monetos.

Pelsartas buvo įpareigotas su narų pagalba išgelbėti kuo daugiau laivo nuolaužose esančių pinigų. Darbas buvo nelengvas, ir visų dėžių iškelti nepavyko. Pelsartas raportavo, kad 1629 m. spalio 27 d. vieną dėžę pažymėjo plūduru vėlesniam iškėlimui, lapkričio 9 d. perkėlė į laivą „Sardam“ 4 dėžes, kitą dieną – 3, bet paskui gelbėjimo darbus nutraukė. Lapkričio 13 d. Pelsartas rašė, kad išgelbėta 10 dėžių – apie 80 tūkst. monetų. Dviejų dėžių išgelbėti nepavyko: viena buvo įspausta po patranka, kita buvo išardyta maištininkų.

Tarp laivo „Batavia“ turtų buvo ir paties Pelsarto vežamos parduoti vertybės: 60 tūkst. guldenų vertės brangakmeniai, IV a. romėnų kamėja bei kiti daiktai, paties Pelsarto išgelbėti ar vėlesniais laikais iškelti ir eksponuojami Vakarų Australijos muziejuose Frimantle ir Džeraldtone.

Laivo kopija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1985-95 m. pagaminta laivo „Batavia“ kopija XVII a. pr. laivų statybos metodais iš tais laikais naudotų medžiagų. Laivo kopija projektuota pagal išlikusius laivo fragmentus ir pagal to meto panašių išlikusių laivų sandarą (laivas „VasaStokholme). Kopija saugoma laivininkystės muziejuje Lelistade, Olandijoje.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.