Vaza (laivas)
59°19′40″ š. pl. 18°05′28″ r. ilg. / 59.32778°š. pl. 18.09111°r. ilg.
Vasa | |
---|---|
Vaza muziejuje | |
Bendra informacija | |
Valstybė | Švedija |
Vėliava | |
Kaina | 40 000 riksdalerių |
Nuleistas | 1627 m. |
Plaukiojo iki | 1628 m. rugpjūčio 10 d. |
Būsena | muziejinis eksponatas |
Charakteristikos | |
Tipas | burinis laivas |
Vandentalpa | 1 210 t |
Ilgis | 69 m |
Plotis | 11,7 m |
Aukštis | 52,5 m |
Grimzlė | 4,8 m |
Varomoji jėga | burės |
Burlaivio tipas | galeonas |
Įgula | 145 jūreiviai 300 kareivių |
Ginkluotė | 48 - 24 svarų patrankos 8 - 3 svarų patrankos 2 - vieno svaro patrankos 6 haubicos |
Pastabos | burių plotas - 1 275 m² |
Laivas „Vaza“ (šved. Vasa) – pavadintas Vazų dinastijos vardu, pastatytas 1627 m. Švedijos karo laivynui, karaliaus Gustavo II Adolfo užsakymu. Laivas „Vaza“ turėjo tapti Švedijos karališkojo karo laivyno flagmanu.
Šiandien laivas stovi Vaza muziejuje ir yra vienas populiariausių turistų lankomų objektų Švedijoje, nuo 1961 m. jį pamatė daugiau nei 45 mln. lankytojų.[1]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ėjo dešimti trisdešimtmečio karo metai ir karalius Gustavas II Adolfas pradėjo karinius veiksmus pietinėse Baltijos jūros žemėse – Pomeranijoje. Šiai karinei kompanijai buvo reikalingas stiprus karo laivynas, todėl buvo užsakyta pastatyti du 33 m ir du 41 m aukščio karinius laivus, tarp jų ir karališkojo jūrų laivyno flagmaną „Vazą“. Stokholmo laivų statyklai, esančioje Njubruvikeno įlankoje, vadovavo Antonius Monier. 1625 m. sausio 25 d. su olandų kilmės laivų statytoju Henriku Hibertsonu (šved. Henrik Hybertsson) ir jo broliu Arendtu buvo pasirašyta laivų statybos sutartis.
Laivo statyba ir klaidos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Laivo statybos metu, karaliaus Gustavo II Adolfo nurodymu, buvo koreguojamas projektas, didinamas laivo tonažas. Nors tais laikai neegzistavo rašytinės laivų statymo teorijos, karališkosios laivų statyklos meistrai daugiau vadovavosi savo praktika, intuicija ir laivų proporcijų lentele. Statytojų nuomone, laivo, kurio pageidavo karalius, svorio centras buvo per aukštai. Kad laivas išliktų stabilus, po visos norimos ginkluotės sumontavimo, jis turėjo būti dviem metrais platesnis. Bet karalius Gustavas II Adolfas nepaklausė statybos inžinierių ir ginkluotės skaičius nebuvo pakeistas. H. Hibertsonas taip ir nepamatė pastatyto „Vaza“ laivo, nes 1625 m. pabaigoje susirgo, o 1627 m. pavasarį mirė. Statybos priežiūra rūpinosi jo pavaduotojas Hendrikas Jakobsonas(šved. Hein Jacobsson). 1628 m. sausį laivų statyklą aplankė pats karalius. Darbai ėjo į pabaigą, buvo vykdomi laivo puošybos, vidaus įrangos montavimo darbai, iš kanapių ir linų pluošto siuvamos burės. Bendras septynių burių plotas sudarė 4200 m². Laivo priekiui ir galui papuošti medžio dirbtuvėse buvo išdrožtos įvairios medinės skulptūros. Jose buvo pavaizduoti dievai, demonai, karaliai, riteriai, kariai, angeliukai, undinės, fantastinių formų gyvūnai, išdažyti raudona, aukso ir mėlyna spalva. Visą tai buvo skirta gąsdinti priešus ir simbolizavo monarchijos galybę ir tautos narsą. Todėl prireikė beveik trejų metų, kad laivas „Vaza“ taptų karo laivu ir meno šedevru.
1627 m. pabaigoje laivas Vaza buvo nuleistas į vandenį ir prasidėjo laivo puošybos ir vidaus apdailos darbai. Laivas buvo įspūdingų matmenų: 69 m ilgio, 12 m pločio, 14 m aukščio (be burių), korpuso storis buvo 45 cm. Laivas turėjo tris ištisinius denius ir buvo pastatytas naudojant derva impregnuotas šiaurinio ąžuolo lentas ir tam buvo iškirsta 16 ha miško[2].
1628 m. pavasarį laivas prisišvartavo Skeppsbron prieplaukoje šalia karaliaus rūmų. Čia buvo pradėta montuoti laivo ginkluotė. Ginkluotei buvo skirti du deniai, kuriuose patalpinti 64 pabūklai. Visos patrankos buvo nulietos iš bronzos ir bendras jų svoris sudarė 80 t. Laivo balastui buvo panaudota 120 t akmenų. Du apatiniai deniai buvo skirti patrankų sviediniams, parako statinėms, maistui ir ekipažo gyvenamosioms patalpoms.
Laivo žūtis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Admirolas K. Flemingas (šved. Clas Larsson Fleming) atliko laivo Vaza stabilumo testą. Jo metu 30 žmonių vienu metu turėjo bėgti nuo vieno laivo borto link kito ir atgal. Po trijų tokių prabėgimų, laivas stipriai siūbavo ir admirolas nutraukė testą, bet leido bandomąjį plaukimą į atvirą jūrą. Keista, bet laivo testavime nedalyvavo už laivo statymą atsakingi H. Jakobsonas ir jo pavaduotojas J. Isbrandsonas (šved. Johan Isbrandsson).
Sekmadienį, 1628 m. rugpjūčio 10 d., virš įlankos pūtė silpnas pietryčių brizas, jūra buvo rami. Krantinėje pažiūrėti į pirmąjį laivo išplaukimą į jūrą susirinko minia žmonių. Laivo ekipažas su laivo kapitonu S. Hansonu (šved. Söfring Hansson) lėtai pajudėjo nuo Skeppsbron prieplaukos. Paskui laivas išskleidė baltas bures ir lėtai pajudėjo Beckholmen salos link. Kurį tai laiką dar laivą gaubė parako dūmai, atsiradę po iššautų salvių, o kai dūmai išsisklaidė, prieplaukoje stovėję vietos gyventojai ir užsienio svečiai apmirė nuo pamatyto vaizdo – netikėtai laivas pradėjo svirti ant kairiojo borto ir su visomis burėmis lėtai atsigulė ant vandens. Po keleto minučių laivas dingo po vandeniu, o vandens sūkuryje plaukiojo tik keletas statinių, lentos ir išnėrę išsigelbėję žmonės. Apie 30 įgulos narių nuskendo.
Katastrofos priežastimi tapo netikėtai pakilęs vėjo gūsis ir per mažas laivo balasto svoris. Laivas pasviro ir nebegalėjo išsitiesinti, nes nuo viršutinių denių pradėjo kristi patrankos, o pro patrankų atviras angas vanduo veržėsi į laivo vidų. „Vaza“ nuskendo, šis įvykis sukrėtė Stokholmo gyventojus, buvo paskelbtas gedulas.
Pasekmės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]„Vaza“ nuskendo 1600 m nuo kranto, 32 m gylyje. Tarp laivo išsigelbėjusių buvo ir kapitonas S. Hansonas. Apie įvykusią katastrofą karalius Gustavas II Adolfas buvo informuotas laišku rugpjūčio 27 d. Šis įsakė visus kaltus suimti ir atiduoti teismui. Laivo kapitonas buvo uždarytas į kalėjimą. Visi išsigelbėję įgulos nariai ir laivo statytojai buvo apklausti. 1628 m. rugsėjo 5 d. įvyko teismas. Kadangi į daugelį kaltinimų buvo atsakyta, kad laivo statytojai laikėsi karaliaus nurodymų, teismas nerado kaltų. Laivo katastrofa buvo pripažinta kaip stichinė nelaimė ir tyrimas buvo nutrauktas. 40 000 dalerių kainavęs „Vaza“ laivas sudavė rimtą smūgį mažos šalies ekonomikai.
1664 m. laivo gelbėjimo ekspedicija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1658 m. H. Albrechtas (šved. Hans Albrecht von Treileben) atvyko į Stokholmą ir pasiūlė savo paslaugas atliekant povandeninius darbus nardymo varpo pagalba. Leidimą iškelti „Vaza“ laivo bronzines patrankas jis gavo tik 1663 m. pabaigoje. 1664 m. kartu su vokiečių naru A. Pekeliu (vok. Andreas Peckell) pradėjo darbus po vandeniu. Pirmo denio patrankos buvo iškeltos iki vasaros pabaigos. 1665 m. buvo iškeltos patrankos iš apatinio denio. Iš viso buvo atlikta daugiau nei 50 nusileidimų po vandeniu ir iškeltos 53 patrankos iš 64[3]. Tuo metu jų darbas buvo prilyginamas žygdarbiui.
Po patrankų iškėlimo operacijos laivas ir jo buvimo vieta buvo pamiršta.
„Vaza“ laivo iškėlimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nepriklausomas nuskendusių laivų ieškotojas, archeologas Andersas Frencenas (šved. Anders Franzén) nuo vaikystės domėjosi Baltijos jūroje nuskendusiais laivais. Jis buvo radęs keletą nuskendusių laivų ir žinojo, kad Baltijos jūros vandenyje nėra laivagraužių, kurie minta mediena. Laivo „Vaza“ istorija jis pradėjo domėtis 1950–ais metais, išnagrinėjęs daugybę senovine švedų kalba parašytų archyvinių dokumentų. Naudodamas savadarbį smailėjantį cilindrą su kiauryme, A. Frencenas ritės pagalba leisdavo jį į jūros dugną. Pagal iškeltus jūros dugno grunto pavyzdžius jis spręsdavo kas yra apačioje. 1956 m. jam pavyko aptikti didelį medinį objektą. Tai buvo laivas „Vaza“.
1961 m. balandžio 24 d. laivas „Vaza“, pragulėjęs jūros dugne 333 metus, buvo iškeltas ir nutemptas į Gustavo V sausąjį doką. Atlikus archeologinius tyrimus buvo rasta apie 26 tūkstančius įvairių artifaktų. Laivas buvo išvalytas nuo jūros nuosėdų, atlikti restauravimo darbai ir padengtas polietilenglikoliu. Dabar restauruotą laivą sudaro 95 % originalo dalių ir eksponuojamas, Djurgardeno (šved. Djurgården) saloje 1990 m. rugpjūčio 16 d. specialiai pastatytame, Vaza muziejuje.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Cederlund, Carl Olof (2006) Vasa I, The Archaeology of a Swedish Warship of 1628, series editor: Fred Hocker ISBN 91-974659-0-9
- Oficiali Vaza muziejaus svetainė Archyvuota kopija 2008-12-21 iš Wayback Machine projekto. (Anglų kalba)
- Švedų laivo „Vaza“ atgimimas Archyvuota kopija 2018-04-07 iš Wayback Machine projekto. (Anglų kalba)
- Nuskendę laivai (Rusų kalba)
- „Vaza“ laivo stabilumo simuliatorius Flash žaidimas[neveikianti nuoroda] (Švedų kalba)
- SVT dokumentinė video medžiaga apie laivo „Vaza“ iškėlimą Archyvuota kopija 2007-10-16 iš Wayback Machine projekto. (Švedų kalba)
- Die Vasa von 1628 Archyvuota kopija 2015-03-16 iš Wayback Machine projekto. Grossformatige Bilder der Vasa und des 1 : 10 Modells im Vasa-Museum
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 11 mln. „Wasavarvet“ 1961–1988 m. ir 18 mln. nuolatiniame muziejuje nuo 1990 m. Bendras skaičius paremtas oficialia Vazos muziejaus svetainės statistika: (švedų kalba) "Museets besökare" Archyvuota kopija 14 August 2010 iš Wayback Machine projekto., 2011; "Vasas sista färd" Archyvuota kopija 18 August 2010 iš Wayback Machine projekto., 2000(?).
- ↑ http://www.abc.se/~m10354/publ/vasa.htm Archyvuota kopija 2018-04-07 iš Wayback Machine projekto. „Vaza“ laivo istorija
- ↑ http://www.greatoceanliners.net/wasa.html „Vaza“ laivas