Azoto trichloridas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Azoto halogenidai)
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Azoto trichloridas
Sisteminis (IUPAC) pavadinimas
CAS numeris [10025-85-1]
RTECS numeris QW974000
Cheminė formulė NCl3
Molinė masė 120,36 g/mol
SMILES N(Cl)(Cl)Cl
Rūgštingumas (pKa)
Bazingumas (pKb)
Valentingumas
Fizinė informacija
Tankis
Išvaizda Geltonas aliejingas skystis
Lydymosi t° -40 °C (233 K)
Virimo t° 71 °C (344 K)
Lūžio rodiklis (nD)
Klampumas
Tirpumas H2O maišant, lėtai suįra
Šiluminis laidumas
log P
Garavimo slėgis
kH
Kritinis santykinis drėgnumas
Farmakokinetinė informacija
Biotinkamumas
Metabolizmas
Pusamžis
Pavojus
MSDS
ES klasifikacija
NFPA 704

0
2
4
OX
Žybsnio t°
Užsiliepsnojimo t°
R-frazės
S-frazės
LD50
Struktūra
Kristalinė struktūra
Molekulinė forma Piramidiškas trikampis
Dipolio momentas 0,6 D
Simetrijos grupė
Termochemija
ΔfHo298 +232 kJ/mol
Giminingi junginiai
Giminingi chloraminai Chloraminas,
Dichloraminas
Giminingi junginiai Nitrozilchloridas
Giminingos grupės

Azoto trichloridas – dar vadinamas trichloraminu. Cheminė formulė: NCl3. Tai geltonas, aliejingas skystis. Lydymosi temperatūra 233 K (-40 °C). Virimo temperatūra 344 K (71 °C).


Gamyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gaminamas leidžiant Cl2 dujas per amoniako tirpalą vandenyje.

Susidaro kaip šalutinis produktas organinėse reakcijose kuriose dalyvauja amoniako dariniai ir chloras.

Nedideliais kiekiais gali susidaryti dezinfekuojant vandens tiekimo linijas monochloraminu.

Saugumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Azoto tricloridas yra pavojinga sprogstamoji medžiaga. Sprogsta, kai pašildomas iki 93 °C, apšviečiamas ar sukrečiamas. Taip pat gali sprogti, kai liečiasi su rugštimis, guma ir kitomis organinėmis medžiagomis. Sprogus 1-2 g šios medžiagos galima apkursti.

Azoto triclorido sprogimas laboratorijoje apakino žymų chemiką Humphry Davy ir jis pasamdė Faradėjų kaip padėjėją, taip atverdamas kelią Faradėjui į mokslininkų gretas.

2003 metais Belgų mokslininkai pranešė apie galimas sąsajas tarp mažų NCl3 kiekių geriamajame vandenyje ir gausėjančių vaikų astmos atvejų.