Avačios ugnikalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Avačios ugnikalnis
Авачинская сопка.jpg
Šalis Rusija Rusija
Koordinatės 53°15′0″ š. pl. 158°50′0″ r. ilg. / 53.25000°š. pl. 158.83333°r. ilg. / 53.25000; 158.83333Koordinatės: 53°15′0″ š. pl. 158°50′0″ r. ilg. / 53.25000°š. pl. 158.83333°r. ilg. / 53.25000; 158.83333
Aukštis 2741 m
Tipas stratovulkanas
Amžius
Aktyvumas aktyvus
Paskutinis
išsiveržimas
2001 m.

Avačios ugnikalnis (rus. Авачинская сопка), Avačia (Авача) – aktyvus ugnikalnis Rusijoje, Kamčiatkoje, Rytų kalnagūbrio pietinėje dalyje, į šiaurę nuo Kamčiatkos Petropavlovsko, tarp Avačios ir Nalyčevos upių. Aukštis 2741 m. Viršūnė kūginė. Sudarytas iš bazalto, andezito, tufo ir šlako. Kraterio skersmuo 400 m. Veikia fumarolės. Žemutiniai šlaitai padengti sibirinių kedrų ir Ermano beržų sąžalynų, aukščiau – sniegynai ir ledynai.[1]

Ugnikalnis smarkiai išsiveržė 1945 m., paskutinis išsiveržimas įvyko 2001 m. Veikia vulkanologijos stotis.

Pirmasis Avačios ugnikalnį XVIII a. tyrė ir aprašė S. Krašennikovas. Pirmieji į ugnikalnį įkopė (1824 m. liepos 14 d.) Oto fon Kocebaus vadovaujamos ekspedicijos aplink pasaulį dalyviai: gydytojas Henrichas Civaldas, geologas Ernstas Reinholdas fon Hofmanas ir fizikas Hainrichas Frydrichas Emilis Lenzas. 1987 m. įkopė lietuvė Aldona Skėraitytė.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. Москва: Советская энциклопедия, 1983, 10 psl.
  2. Avačios ugnikalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka