Atminties įrenginys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Atminties įrenginys (atmintis, angl. storage (device), angl. data storage) – funkcinis vienetas, į kurį duomenys gali būti įrašomi, saugomi ir iš kurio gali būti (paimami atgal) skaitomi.[1][2][3] Atminties įrenginiu galima vadinti tiek adresuojamą kompiuterio atmintį, tiek ir kurį nors kitą duomenų saugojimo įrenginį. Tai viena iš pagrindinių šiuolaikinių kompiuterių komponenčių, kuri glaudžiai susijusi su duomenų apdorojimo moduliu (angl. central processing unit, angl. CPU) ir yra naudojama kompiuteriuose nuo 1940 m.

Atminties įrenginių skirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įvairūs atminties įrenginių tipai

Atminties įrenginių skirstymų gali būti įvairių. Tačiau labiausiai paplitęs atminties įrenginių skirstymas yra pagal duomenų apdorojimo modulio (procesoriaus) ir atminties įrenginio bendravimo būdą.

Vidinės atminties įrenginiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Vidinės atminties įrenginys.

Vidiniai atminties įrenginiai yra tiesiogiai pasiekiami duomenų apdorojimo modulio ir juose esančių procesorių. Procesoriai nenutrūkstamai skaito ir vykdo instrukcijas, esančias šiuose įrenginiuose.

Svarbiausias iš visų vidinės atminties įrenginių yra pagrindinė atmintis dar kartais vadinama tiesiogiai adresuojama atmintimi arba keičiamąja atmintimi (angl. RAM - random access memory, žr. atmintis). Šiame įrenginyje saugomus duomenis procesorius pasiekia greitai. Paprastai šio pagrindinės atminties įrenginio talpa nėra didelė, lyginant su išorinių atminties įrenginių talpomis. Ji yra neišliekančioji atmintis, todėl nėra skirta pastoviam informacijos saugojimui, nes išjungus maitinimą šios atminties turinys prarandamas.

Be pagrindinės atminties prie vidinės atminties įrenginių yra priskiriami šiuolaikinių kompiuterių duomenų apdorojimo moduliuose montuojami neišliekančiosios atminties įrenginiai: registrai bei greitoji atmintis (angl. cache memory).

Pagrindinė atmintis su duomenų apdorojimo moduliu yra jungiami atminties magistrale.

Taip pat prie vidinės atminties įrenginių yra priskiriama skaitomoji atmintis (angl. ROM - read-only memory), kuri yra išliekančioji atmintis, t. y. išjungus maitinimą šiame įrenginyje įrašyta informacija išlieka.

Išorinės atminties įrenginiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Išorinės atminties įrenginys.

Išorinius atminties įrenginius duomenų apdorojimo modulis ir juose esantys procesoriai pasiekia tiktai per įvesties ir išvesties kanalus. Išorinės atminties įrenginiai dažniau yra vadinami duomenų saugojimo įrenginiais, nes naudoja išliekamąją atmintį ir saugo duomenis įvairiose duomenų laikmenose.

Išoriniams atminties įrenginiams priskiriami:

Prie duomenų bibliotekų galima būtų priskirti ir šiuolaikines internetines duomenų saugyklas.

Atminties įrenginių charakteristikos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stabilumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Diferenciacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Keičiamumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Keičiamoji atmintis – atminties įrenginys, į kurį duomenys gali būti rašomi ir iš jo skaitomi.[6]
  • Skaitomoji atmintis – atminties įrenginys, iš kurio duomenys normaliomis sąlygomis gali būti tik skaitomi.[6] Tokiems įrenginiams galima priskirti, pvz., CD-ROM, CD-R.
  • Lėto įrašymo, greito skaitymo atminties įrenginiai. pvz., CD-RW.

Prieinamumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Talpa[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Talpa – duomenų įrašomų į duomenų laikmeną kiekis, paprastai matuojamas bitais arba baitais.
  • Tankis – duomenų įrašymo į duomenų laikmeną tankis.

Atminties įrenginiuose naudojamos technologijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Puslaidininkiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Magnetiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Optiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Popieriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kiti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. LST ISO 2382-1: 1996. Informacijos technologija. Terminai ir apibrėžimai. 1-oji dalis. Pagrindiniai terminai. Lietuvos standartizacijos departamentas. 1996. 33 psl.
  2. LST ISO 2382-11: 1995. Informacijos technologija. Terminai ir apibrėžimai. 11-oji dalis. Apdorojimo įrenginiai. Lietuvos standartizacijos departamentas. 1995. 18 psl.
  3. LST ISO 2382-12: 1995. Informacijos technologija. Terminai ir apibrėžimai. 12-oji dalis. Periferinė įranga. Lietuvos standartizacijos departamentas. 1995. 50 psl.
  4. LST ISO 2382-11: 3 psl.
  5. LST ISO 2382-11: 4 psl.
  6. 6,0 6,1 6,2 6,3 LST ISO 2382-12: 9 psl.
  7. 7,0 7,1 LST ISO 2382-12: 8 psl.