Artemisia Gentileschi

Dailės alegorija. Autoportretas (apie 1638, Karališkoji kolekcija, Vindzoro pilis)

Artemizija Džentileski (it. Artemisia Gentileschi, 1593 liepos 8 d. – 1653 m.) – italų baroko dailininkė, pirmoji iš moterų menininkių, pasiekusi reikšmingo dailininkų pripažinimo.

Keletą šimtmečių Artemizija buvo domimasi kaip įdomybe ir dėl skandalingos išprievartavimo istorijos. Šiuo metu dailininkė vertinama viena reikšmingiausių karavadžistų judėjimo dailėje atstovų. Jos darbams būdingas stiprių biblinių moteriškų asmenybių vaizdavimas. Garsiausiu jos darbu įvardijama brutali scena „Judita, nužudanti Holoferną“.

Biografija

Artemizija Džentileski gimė 1593 m. Romoje Oracijaus Džentileskio ir Prudencijos Montonės šeimoje. Motina mirė kai Artemizijai buvo 12 metų. Tėvas Oracijus buvo vienas iš nedaugelio Karavadžo pasekėjų, kuris buvo su meistru pažįstamas asmeniškai (abu buvo teisiami už muštynes Romoje). Pirmuosius dailės mokslus Artemizija išėjo pas tėvą. Pirmasis žinomas jos darbas „Suzana ir senoliai“ datuojamas 1610 m.

Tačiau tie laikai nebuvo palankūs dailininkėms moterims, jos praktiškai negalėjo tikėtis užsakymų ir netgi viešai negalėjo mokytis dailės mokyklose. Tėvas Oracijus priprašė pažįstamo dailininko Agostino Tassi, su kuriuo dirbdavo kartu, pamokyti Artemizijos perspektyviojo vaizdavimo. Mokslų metu Agostino Tassi išprievartavo Artemiziją. Po to sekė skandalinga teismo byla, kurioje Agostino Tassi buvo kaltinamas išprievartavimu. Tassi žadėjo Artemiziją vesti, dėl ko palaikė su ja santykius dar po išprievartavimo. Tačiau paaiškėjo, kad Tassi yra jau vedęs ir nesiruošia antrąkart vesti. Teismo procesas buvo palydėtas Tassi kalbomis, kad Artemizija miegodavo su kitais dailininkais ir pan. Galų gale Tassi buvo nuteistas, tik gana švelnia bausme − jis buvo ištremtas iš Romos, tačiau nepraėjus nė vieneriems metams į ją grįžo (kitu variantu pateko į kalėjimą, kur neišbuvo nė metų).

Teismo procesas sužlugdė Artemizijos reputaciją ir ypač pakenkė jos, kaip dailininkės, užsiėmimui. 1612 m. Artemizija ištekėjo už florentiečio dailininko Pierantonio Stiattesi ir persikėlė į Florenciją. Čia susilaukė 5 vaikų, tačiau tik 2 dukros išgyveno vaikystę. 1612-13 m. datuojamas pirmasis „Judita, nužudanti Holoferną“ paveikslo varijantas (dabar Kapodimontės muziejuje Neapolyje). Florencijoje Artemizija rado palankią terpę dailininkės karjerai. Ji susipažino su vietos dailininkais ir tapo remiama Toskanos kunigaikščio Kozimo II Medičio. Išaugusį dailininkės autoritetą rodo jos priėmimas 1616 m. į Florencijos Menų dizaino akademiją, tuo metu negirdėtas atvejis istorijoje. Florencijoje Artemizija gavo užsakymą Buanaročio namo dekoravime iš vieno Mikelandželo giminių. Iki 1620 m. atliko antrą „Judita, nužudanti Holoferną“ paveikslo variantą (dabar Uficių galerijoje). Nepaisant sėkmės, padidėjusios šeimos išlaidos nesuteikė Artemizijai materialinės gerovės. 1621 m. ji išsiskyrė su vyru ir grįžo į Romą. Apie 1622 m. galėjo pabuvoti Genujoje, kurioje dirbo jos tėvas.

„Judita, nužudanti Holoferną“ (1620-21, Uficių galerija, Florencija)

Šio laikotarpio Artemizijos darbai stilistiškai supanašėjo su tėvo Oracijaus, juose pradėjo pasireikšti ne vien Karavadžo, bet ir Karačių mokyklos įtaka. Grįžimas į Romą visgi nebuvo sėkmingas. Dėl skandalingos istorijos ir lyties Artemizija negalėjo gauti reikšmingų viešų užsakymų. Daugelio jos darbų neįmanoma datuoti ir jie nėra dokumentuoti dėl to, kad buvo skirti privatiems užsakovams. Žinoma, kad šiuo laikotarpiu buvo tapyti du jos portretai, kas rodo dailininkės žinomumą. Pačios dailininkės darbo intensyvumas sunkiai nustatomas. 1627–30 m. laikotarpiu ji buvo Venecijoje, kur, matyt, ieškojo užsakymų. 1630 m. Artemizija atvyko į Neapolį, kuris tuo metu traukė katalikiškus baroko meistrus gausiais užsakymais.

Neapolyje Artemizija galų gale susilaukė užsakymų vietos bažnyčiose, turėjo vietos valdovo rūmų paramą. Neapolyje ištekėjo abi jos dukterys. Tikriausiai dukterų vestuvės atsiliepė finansiškai ir 1638 m. Artemizija prisijungė prie tėvo Oracijaus Anglijoje karaliaus Karolio I kvietimu. Anglijos karalius, matyt, jau žinojo apie Artemiziją iš jos žinomumo Florencijoje. Anglijoje ji kartu su tėvu atliko darbą „Taikos ir menų alegorija“ karalienės apartamentuose Londone. Artemizija turėjo padėti tėvui, tačiau Oracijus mirė jau 1639 m. Tolimesni faktai nežinomi, manoma, kad Artemizija paliko Angliją, vos prasidėjus pilietiniam karui 1642 m., ir grįžo į Neapolį. Žinoma, kad Artemizija tuo metu priklausė nuo keleto įtakingų rėmėjų. Dailininkės mirties data nežinoma, spėjami 1652–53 metai. Priežastis nežinoma, yra versijų apie savižudybę. Kita versija teigia, kad Artemizija galėjo mirti 1656 m. maro metu.

Artemizija Džentileski po mirties

Porą šimtmečių po mirties Artemizija Džentileski buvo vertinama kaip įdomybė „moteris su teptuku“. Niekas nesivargino kaupti ar saugoti jos kūrybos. Daugelis darbų buvo priskirti tėvui arba kitiems dailininkams. XIX a. Artemizijos išprievartavimo bylos tema buvo eskaluota feminisčių kovos už moterų teises kontekste. Ir nors dailininkė buvo žinoma daugiausiai tik dėl šios istorijos, tuos kelis šimtmečius ji buvo apskritai vienintelė moteris dailininkė, kuri buvo žinoma.

Nors priėmimas į Florencijos Menų dizaino akademija rodė, kad Artemizijos gyvenimo metu bent jau jos kolegos dailininkai aukštai ją vertino, tačiau dėmesys dailininkės kūrybai atėjo tik pačioje XX a. pabaigoje. Šiuo metu ji laikoma viena reikšmingiausių Karavadžo pasekėjų Europos dailėje ir yra apskritai vienintelė moteris menininkė iki moderniųjų laikų, kurios darbai vertinami ir žinomi plačiai. 1989 m. pasirodė pirmas reikšmingas veikalas apie ją, tai Mary D. Garrard knyga „Artemizija Džentileski − moteris herojė Italijos baroko mene“, kuriame nurodomi 34 autentiški dailininkės kūriniai. 1991 m. surengta pirmoji kapitalinė paroda Florencijoje. Nuo to laiko dėmesys Artemizijai tik didėja. 1997 m. pasirodė biografinis filmas „Artemisia“, rašomos knygos ir straipsniai. 2010 m. pasirodė dar vienas biografinis filmas „A Woman Like That“ („Kaip šioji moteris“). Menki biografiniai duomenys dažnai leidžia laisvai interpretuoti jos gyvenimą.

Darbų galerija

• 
  „Madona ir Kūdikis“ (1610-11, Galleria Spada, Roma)
• 
  „Inklinacijos alegorija“ (apie 1615, Buonaročio namas, Florencija)
• 
  „Šv. Secilija, grojanti liutnia“ (1620, Galleria Spada, Roma)
• 
  „Judita ir jos tarnaitė“ (1618-19, Piti rūmai, Florencija)
• 
  „Suzana ir senoliai“ (1622, Privati kolekcija, Anglija)
• 
  „Estera prieš Artakserksą“ (apie 1628-35, Metropoliteno meno muziejus, Niujorkas)
• 
  „Šv. Kotryna Aleksandrietė“ (apie 1640, privati kolekcija)

Nuorodos

• Artemizija Džentileski WGA tinklalapyje
• Apie Artemizijos teismo bylą (anglų k.)
• Tinklalapis, skirtas Artemizijai Džentileski (anglų k.) Archyvuota kopija 2005-06-05 iš Wayback Machine projekto.