Arūnas Bėkšta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Arūnas Bėkšta
Gimė 1955 m. gegužės 11 d. (64 metai)
Palanga
Veikla Lietuvos restauravimo technologas, aukščiausios kategorijos restauratorius, ekspertas
Alma mater 1978 m. Vilniaus universitetas

Arūnas Bėkšta (g. 1955 m. gegužės 11 d. Palanga) – Lietuvos restauravimo technologas, aukščiausios kategorijos restauratorius, ekspertas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19621973 m. mokėsi Šiaulių 9-oje vidurinėje mokykloje. 1978 m. baigė Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą. 19801997 m. dirbo Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno restauravimo centre: laboratorijos vedėjas, mokslinio tyrimo skyriaus vadovas, 19941997 m. centro vadovas. 1995 m. kultūros ministro konsultantas. 19921994 m. Kultūros ministerijos Kultūros paveldo departamento direktorius. 1997 m. kultūros viceministras, 19992000 m. kultūros ministras. Lietuvos viešojo administravimo instituto Tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjas. 20052008 m. Valstybinės kultūros paveldo komisijos narys. 2007–2011 Lietuvos švietimo tarybos narys.

19921995 m. vadovavo muziejų, bibliotekų ir kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymų projektų rengimo grupei. 19971999 m. koordinavo Atviros Lietuvos fondo, Tarptautinio kultūros paveldo apsaugos ir restauravimo tyrimo centro (ICCROM) programas. 2007-2013 m. Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacijos prezidentas.

2005–2006 vadovavo ES projekto įgyvendinimui Kosove (Kosovo viešojo administravimo institute), 2007–2013 kaip laisvai samdomas mokymų ekspertas vykdė ES projektus Albanijoje, Armėnijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Gruzijoje, Jordanijoje, Kazachstane, Rumunijoje, Tadžikistane, Turkijoje ir Zambijoje.

Politinis postas
Prieš tai:
Saulius Šaltenis
Lietuvos kultūros ministras
1999 - 2000
Po to:
Gintautas Kėvišas

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tyrimų sritys:

XVI a.XVIII a. Lietuvos tapyba ir jos technologija. Tyrė Aušros vartų „Švč. Mergelės Marijos“, „Trakų Madonos“, „Sapiegų Madonos“, „12 apaštalų“ Vilniaus arkikatedroje (Pranciškus Smuglevičius, 1785 m.) paveikslus, XVII a. Vilniaus vyskupų portretus.[1]

Suaugusiųjų švietimas

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1. Bėkšta, A., Juozaitis, A.,M., Juozaitienė, R., Lukošūnienė, V. Tęstinis andragogų rengimas. Neformaliojo mokymo(si) modulis. Ugdymo plėtotės centras, Vilnius, 2012.

2. Bėkšta, A. (sud.) Muziejų edukacinės programos suaugusiesiems. Vilnius, Gimtasis žodis, 2010.

3. Бекшта, А., составитель. Этика и честность в государственной службе. Учебное пособие. Институт повышения квалификации государственных служащих Республики Таджикистан, Душанбе, 2009.

4. Ашурбекова Г., Бекшта А., Нуриддинов Х., Пурга У., Солиева М., Тураханова Д., Шарофова Г., Хайдаров А., Эргашева Ф. Управление человеческими ресурсами в госслужбе Таджикистана, учебное пособие. [на таджикском языке]. Душанбе.: "Эчод", 2009.

5. Bėkšta, A. Lukošūnienė, V. Mokymosi Pagrindai. Vilnius, Kronta. 2007.

6. Lukošūnienė, V., Bėkšta, A. (sud.) Mokomės dialogo. Kaip susikalbėti piliečiams, organiacijoms ir kultūroms. Knyga mokytojui. Lietuvos suaugusiųjų asociacija, 2005.

7. Lukošūnienė,A., Bėkšta, A. Mokomės dialogo. Kaip susikalbėti piliečiams, organiacijoms ir kultūroms. Metodiniai skaitiniai. Lietuvos suaugusiųjų asociacija, 2005.

8. Beksta, A.;Petkevicius, A. Local Government in Lithuania. In Decentralization: Experiments and Reforms.Local Government and Public Service Reform Initiative. Budapest, 2000, p.165-216.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Arūnas Bėkšta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 8 psl.