Apsiaustas (smegenys)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Žmogaus galvos smegenų apsiausto sandara

Apsiaustas (lot. Pallium) – galvos smegenų pusrutulių paviršinis sluoksnis, išraižytas smegenų vingiais ir vagomis.

Išorinė apsiausto sandara[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žmogaus galvos smegenų didieji pusrutuliai (pažymėti raudona spalva)

Apsiausto išorėje yra pilkoji medžiaga – žievė (lot. Cortex ), po ja – baltoji medžiaga.

  • Smegenų žievė (lot. Cortex cerebralis) yra svarbiausia centrinės nervų sistemos dalis, nes ji yra aukščiausio lygio integracinės nervinės veiklos materialioji medžiaga. Ji dengia apsiausto ir vagų paviršius. Jos abiejų pusrutulių plotas – apie 0,22 m². Žievę sudaro nervinės ląstelės, nervinės skaidulos ir neuroglija. Žievės storis ne visur vienodas, vidutiniškai – 2–4 mm. Storiausia žievė yra abejų centrinių vingių viršutinėse dalyse. Vingių keterose žievė yra storesnė negu vagų gilumoje. Žievės morfologija įvairiose apsiausto vietose ne visur vienoda. Struktūriniai skirtumai ryškiausi skirtingo filogenetinio amžiaus apsiausto žievėje. Žievę, kaip ir apsiaustą galima suskirstyti į tris dalis – naująją, senąją ir seniausiąją žievę. Naujoji žievė (lot. Neocortex), žmogaus smegenyse užima didžiausią (iki 75–80 %) plotą. Ji dengia apsiaustą pusrutulių viršutiniame paviršiuje ir iš dalies vidiniame ir apatiniame paviršiuose. Senoji žievė (lot. Paleocortex) dengia limbinės skilties vingius ir vagas. Seniausioji žievė (lot. Archicortex) yra hipokampo dalių paviršiuje.
  • Baltoji medžiaga sudaro jų pagrindinę masės dalį. Ji sudaryta iš žievės aferentinių (ateinančių į žievę) ir referentinių (išeinančių iš žievės) skaidulų skaidulos skirstomos į komisūrines, asociacines ir projekcines.

Komisūrinės skaidulos (lot. Fibrae commissurales telencephali) sujungia abiejų pusrutulių naujojo apsiausto žievę. Jos sudaro komisūrinių laidų jungtis.

  1. Didžioji smegenų jungtis (lot. Corpus callosum) yra stambiausias komisūrinių skaidulų derinys.
  2. Priekinė jungtis (lot. Commissura anterior) sudaryta iš dviejų lankų, susijungusių per vidurį, o galais išsiskiriančių į priešingas dalis.
  3. Skliautas (lot. Fornix) yra limbinės sistemos asociacinių ir komisūrinių skaidulų derinys.
  4. Skaidrioji pertvara (lot. Septum pellucidum) sudaryta iš dviejų plonų baltosios medžiagos plokštelių.

Asociacinės skaidulos (lot. Fibrae associationis telencephali) sujungia skirtingus žievės laukus tik vieno pusrutulio ribose ir yra arčiau žievės.

Projekcinės skaidulos sudaro aferentinius ir aferentinius laidus, kuriais žievė jungiasi su tarpinėmis smegenimis, pamato mazgais, smegenų kamienu ir nugaros smegenimis.

Apsiausto paviršių sandara[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žmogaus galvos smegenys

Apsiaustą sudaro trys paviršiai: šoninis, vidinis ir apatinis.

  • Smegenų pusrutulių viršutinis šoninis paviršius (lot. Facies superolateralis hemispherii cerebri) yra iškilus, didžiausias ir pasuktas į viršų ir į šoną.
  • Smegenų pusrutulių vidinis paviršius (lot. Facies medialis hemispherii cerebri) yra plokščias ir pasuktas į išilginį smegenų plyšį. Viršuje šis paviršius ryškiu kraštu susiliečia su viršutiniu šoniniu paviršiumi, o apačioje, priekyje ir užpakalyje be ryškių ribų pereina į smegenų pusrutulių apatinį paviršių. Vidinio paviršiaus apatinio krašto viduryje yra didžioji smegenų jungtis.
  • Smegenų pusrutulių apatinis paviršius (lot. Facies inferior hemispherii cerebri) yra pasuktas į smegininės pamatą. Priekinė šio paviršiaus dalis plokščia, vidurinė ir užpakalinė dalys iškilios.

Smegenų pusrutulių viršutinis šoninis paviršiaus reljefas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Smegenų apsiausto skiltys

Jis sudarytas iš: kaktinės skilties (lot. Lobus frontalis), momeninės skilties (lot. Lobus parietalis), pakaušinės skilties (lot. Lobus occipitalis), smilkininės skilties (lot. Lobus temporalis) ir salos (lot. Insula).

Kaktinė skiltis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Kaktinė skiltis.
Raudonai pažymėta priešcentrinė vaga

Šioje skiltyje prieš centrinę vagą, lygiagrečiai su ja, eina priešcentrinė vaga (lot. Sulcus precentralis), kuri dažnokai viduryje yra nutrūkusi. Nuo šios vagos prasideda ir eina į priekį dvi kaktinės vagos: viršutinė (lot. Sulcus frontalis superior) ir apatinė (lot. Sulcus frontalis inferior). Šios vagos dalija aprašomąjį kaktinės skilties paviršių į vingius. Tarp centrinės ir priešcentrinės vagų yra priešcentrinis vingis (lot. Gyrus precentralis). Likusį plotą kaktinės vagos padalija į tris kaktinius vingius: viršutinis (lot. Gyrus frontalis superior), vidurinį (lot. Gyrus frontalis medius) ir apatinį (lot. Gyrus frontalis inferior). Į pastarąjį vingį nuo šoninės smegenų vagos pakyla trys šakos – priekinė, kylančioji ir užpakalinė. Šios šakos apatinį kaktos vingį padalija į tris dalis. Apačioje priekinės šakos yra akiduobinė dalis (lot. Pars orbitalis), tarp priekinės ir kylančių šakų – trikampė dalis (lot. Pars triangularis) ir užpakalyje kylančiosios vagos – gaubtelio dalis (lot. Pars opercularis).

Momeninė skiltis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Momeninė skiltis.
Paveikslėlyje pažymėti: Viršutinė momeninė skiltelė (Lobulus parietalis superior); Užcentrinis vingis (Gyrus postcentralis); Apatinė momeninė skiltelė (Lobulus parietalis inferior); Kampinis vingis (Gyrus angularis); Antkraštinis vingis (Gyrus supramarginalis)

Viršutiniame šoniniame paviršiuje, lygiagrečiai su centrine vaga, eina užcentrinė vaga (lot. Sulcus postcentralis). Nuo jos prasideda ir maždaug išilgai eina vingiuota vidinė momeninė vaga (lot. Sulcus intraparietalis). Šios vagos skilties aprašomąjį paviršių dalija į tris dalis. Tarp centrinės ir užcentrinės vagų yra užcentrinis vingis (lot. Gyrus postcentralis). Apsiausto dalis virš vidinės momeninės vagos vadinama viršutine momenine skiltele (lot. Lobulus parietalis superior), žemiau šios vagos yra apatinė momeninė skiltelė (lot. Lobulus parietalis inferior). Šioje skiltelėje yra skiriami du vingiai: kampinis (lot. Gyrus angularis) į kurį remiasi viršutinė smilkininė vaga, ir antkraštinis vingis (lot. Gyrus supramarginalis) uždarantis šoninę smegenų vagą. Apatinė momeninės skiltelės dalis priekyje antkraštinio vingio vadinama momeniniu gaubteliu (lot. Operculum parietale). Jis iš viršaus riboja šoninės smegenų vagos vidurinę dalį.

Pakaušinė skiltis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Pakaušinė skiltis.
Žaliai pažymėta pakaušinė skiltis

Aprašomajame paviršiuje užima mažiausią plotą. Į šią skiltį nusitęsia vidinės momeninės vagos galas, kuris čia vadinamas skersine pakaušine vaga (lot. Sulcus occipitalis transversus). Kitos vagos ir jų ribojami vingiai nepastovūs ir labai įvairūs.

Smilkininė skiltis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Smilkininė skiltis.
paveikslėlyje pažymėtas smilkininės skilties viršutinis vingis

Aprašomajame paviršiuje turi labiau pastovias ir lengvai matomas vagas bei vingius. Čia iš priekio į užpakalį eina dvi smilkininės vagos: viršutinė (lot. Sulcus temporalis superior) ir labiau kintanti vidurinė (lot. Sulcus temporalis medius) einanti maždaug viduriu tarp viršutinės vagos ir apatinio skilties krašto. Šoninė smegenų vaga ir minėtos smilkininės vagos skilties viršutinį šoninį paviršių dalija į tris vingius: viršutinį (lot. Gyrus temporalis superior), vidurinį (lot. Gyrus temporalis medius) ir apatinį (lot. Gyrus temporalis inferior). Pastarasis eina išilgai apatinio smilkininės skilties krašto ir yra tarp vidurinės ir apatinės smilkininės vagos, einančios skilties apatiniame paviršiuje.

Sala[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Sala (galvos smegenys).

Sala primena žemą kūgį, kurio pagrindas apsuptas gilios žiedinės vagos (lot. Sulcus circularis insulae). Centrinė salos vaga (lot. Sulcus centralis insulae) dalija salos paviršių į priekinę ir užpakalinę dalis. Užpakalinėje dalyje yra tik vienas ilgas vingis (lot. Gyrus langus insulae), o priekinėje dalyje – keletas trumpų vingių (lot. Gyri breves insulae).

Vidinio ir apatinio smegenų pusrutulių paviršių reljefas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Į pusrutulių apsiausto dalies vidinį paviršių nusitęsia visos skiltys. Šiame paviršiuje yra vagų, kurios eina per keletą skilčių, jas padalydamos į bendrus vingius. Per kaktinę, momeninę ir iš dalies per pakaušinę skiltis tęsiasi dvi lygiagrečios vagos. Viena iš jų didžiosios jungties vaga (lot. Sulcus corporis callosi) apsupa didžiąją jungtį iš jos iškiliosios pusės. Apačioje, smilkininėje vagoje, ji nusitęsia į hipokampo pusės vagą (lot. Sulcus parahippocampalis). Kita – juostinė vaga (lot. Sulcus cinguli) eina lanku, maždaug viduriu tarp pirmosios ir pusrutulių viršutinio krašto. Ji nukrypsta prie šio krašto savo užpakaliniu galu, vadinamu kraštine šaka (lot. Ramus marginalis), kuri truputį užeina į viršutinį šoninį paviršių už centrinės vagos. Betarpišką juostinės vagos tąsa už kraštinės vagos vadinama pamomeninė vaga (lot. Sulcus subparietalis). Maždaug ties didžiosios jungties viduriu iš juostinio vingio į viršų išeina pacentrinė vaga (lot. Sulcus paracentralis). Vidurinio paviršiaus užpakaliniame gale bendru kamienu prasideda dvi gilios vagos – momeninė pakaušio vaga (lot. Sulcus parietooccipitalis) atskirianti momeninę skiltį nuo pakaušinės, ir pentininė vaga (lot. Sulcus calcarinus). Žemiau šio plyšio prasideda pusrutulių pakaušinio poliaus apatinis paviršius. Šio paviršiaus pakaušinėje skiltyje, žemiau pentininės vagos, eina šalutinė vaga (lot. Sulcus collateralis), kuri priekyje nusitęsia į smilkininę skiltį. Žemiau šalutinės vagos yra pakaušinė smilkinio vaga (lot. Sulcus occipitotemporalis).

Aprašytos vagos pusrutulių vidinio ir apatinio paviršių apsiaustą dalija į daugybę vingių. Aukščiau juostinio vingio esanti vidinio paviršiaus dalis priklauso viršutiniam kaktos vingiui, kuris užpakalyje tęsiasi iki centrinės vagos. Už šios vagos prasideda momeninė skiltis, kuri tęsiasi iki momeninės pakaušio vagos. Tarp pastarosios ir kraštinės šakos yra priešpleištis (lot. Preacuneus). Tarp kraštinės šakos ir pacentrinės vagos yra pacentrinė skiltelė (lot. Lobulus paracentralis); ji vidiniame paviršiuje jungia priešcentrinį vingį su užcentriniu vingiu.

Pakaušinės skilties vidiniame paviršiuje yra du vingiai – pleištas(lot. Cuneus) tarp momeninės pakaušio ir pentininės vagų, ir liežuvinis vingis (lot. Gyrus lingualis), esantis tarp šalutinės ir pentininės vagų. Žemiau jo yra pakaušinės ir smilkininės skilčių apatiniai paviršiai. Juos sudaro du pakaušiniai smilkinio vingiai: vidinis (lot. Gyrus occipitotemporalis medialis), esantis tarp šalutinės ir pakaušinės smilkinio vagų, ir šoninis (lot. Gyrus occipitotemporalis lateralis), kurį riboja pakaušinė smilkinio ir apatinė smilkininė vagos. Į išorę nuo pastarosios vagos yra apatinis smilkininis vingis (lot. Gyrus temporalis inferior).

Minėti vidinio ir apatinio paviršių vingiai, kaip žiedas supantys didžiąją smegenų jungtį ir smegenų kamieną, vadinami skliautiniu vingiu (lot. Gyrus fornicatus). Skiriamos trys jo dalys: juostinis ir hipokampo pusės vingiai ir juostinio vingio sąsmauka. Juostinis vingis (lot. Gyrus cinguli) yra tarp didžiosios jungties ir pamomeninės vingių. Hipokampo pusės vingis (lot. Gyrus parahippocampalis) yra smilkininės skilties apatiniame paviršiuje, tarp bendravardės ir šalutinės vagų. Priekyje šis vingis baigiasi sustorėjimu, vadinamu kabliu (lot. Uncus). Juostinio vingio sąsmauka (lot. Isthmus gyri cinguli) yra užpakalyje didžiosios jungties stormens. Ji sujungia juostinį ir hipokampo pusės vingius.

Pusrutulių kaktinio poliaus apatinį paviršių sudaro kaktinė skiltis. Šis paviršius yra išraižytas skirtingos formos vingių. Tarp jų pastovesnis tiesusis vingis (lot. Gyrus rectus), esantis išilginės vagos pakraštyje. Jo išorėje yra išsidėstę akiduobiniai vingiai (lot. Gyri orbitales).

Pusrutulių kaktinių skilčių apatiniame paviršiuje yra išsidėsčiusios svarbios uoslės sensorinės sistemos struktūros: uoslės storumo, uoslės laidas ir uoslės trikampis.

Limbinė skiltis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Limbinė skiltis (lot. Lobus limbicus) – senojo apsiausto (lot. Paleopallium) dalis, kuri, didėjant žmogaus smegenyse naujajam apsiaustui (lot. Neopallium) pasislinko į pusrutulių vidinį ir apatinį paviršius. Prie limbinės skilties priskirtos visos skliautinio vingio dalys: juostinis vingis, juostinio vingio sąsmauka, hipokampo pusės vingis su kabliu.

Hipokampas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Hipokampas.
paveikslėlyje pažymėtas hipokampas

Hipokampas (lot. Hippocampus) – seniausias apsiaustas (lot. Archipallium) giliausiai nugrimzdusi dalis. Hipokampo kompleksą sudaro tikrasis hipokampas, ramstis, dantytasis vingis ir hipokampo spurga.

Tikrasis hipokampas (amono ragas) (lot. Hippocampus proprius (cornu amonis)) yra apsiausto pilkosios medžiagos darinys šoninio skilvelio apatinio rago užpakalinėje sienoje, sudarantis apie 5 cm ilgio lanko formos pakylą. Jos gale yra nedidelis sustorėjimas, vadinamas hipokampo koja (lot. Pes hippocampi), kurios viršuje yra nežymūs grioveliai (lot. Alveus hippocampi). Į apačią, vidine kryptimi, hipokampas pereina į ramstį (lot. Subiculum). Tai – apsiausto dalis, lanku jungianti amono ragą su hipokampo pusės vingiu. Šioje jungtyje seniausioji žievė pereina į senąją žievę. Dantytasis vingis (lot. Gyrus dentatus) yra platoka dantyta apsiausto žievės plokštelė, kuri apačioje išorine kryptimi yra suaugusi su hipokampu. Šio vingio vidinis dantytas kraštas kaip siaura juostelė tęsiasi hipokampo vagos gilumoje. Hipokampo spurga (lot. Fimbria hippocampi) yra baltosios medžiagos darinys. Tai – skliauto kojyčių suplokštėjęs artimasis galas, kuris šoniniu kraštu yra suaugęs su hipokampu ir dantytuoju vingiu. Spurgos vidinis kraštas laisvas ir yra pasuktas į šoninio skilvelio apatinio rago pusę.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • R. Stropus, V. Vaičekauskas, J. Tutkuvienė, N. Paužienė, D.H. Pauža, A. Dabužinskienė, V. Gedrimas, V. Aželis, G. H. Schumacher, „Žmogaus anatomija 2“, „KMU leidykla“, Kaunas, 2007 m., ISBN 978-9955-15-099-2