Apolinaras Opulskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Apolinaras Opulskis (1884 m. liepos 22 d. Pakvistyje, Mažeikių apskr. – 1948 m. birželio 14 d. Vilniuje) – mokytojas esperantininkas, esperanto kalbos propaguotojas (nuo 1915 m.).

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaikystėje su tėvais išvyko į Peterburgą, kur ir pradėjo mokslus. Studijuodamas Peterburgo universitete fizikos-matematikos fakultete susirgo tuberkulioze, universitetą 1912 m. baigė, bet valstybinius egzaminus išlaikė 1915 m. Maskvos universitete.

A. Opulskis nuo 1912 m. lapkričio 10 d. iki 1916 m. gruodžio 31 d. mokytojavo Panevėžio moterų gimnazijoje, kartais pamokų turėjo ir realinėje mokykloje. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje jis evakavosi į Rusiją, gyveno Petrograde ir Maskvoje. Nuo 1917 m. sausio 1 d. iki spalio 10 d. dirbo Rusijos valstybės kontrolės revizoriaus padėjėju, nuo 1917 m. spalio 12 d. iki 1918 m. rugpjūčio 1 d. – Nikopolio (Ekaterinoslavo gub. Ukrainoje) komercinės mokyklos mokytoju.

1919 m. jis grįžo į Lietuvą, kur nuo 1919 m. gegužės 1 d. mokytojavo Kauno lenkų gimnazijoje ir nuo 1919 m. rugsėjo 1 d. iki 1922 m. rugpjūčio 31 d. – Kauno komercinėje mokykloje. Nuo 1922 m. rugsėjo 1 d. iki 1924 m. rugpjūčio 1 d. dirbo Švietimo ministerijoje aukštųjų mokyklų inspektoriumi. 1924 m. rugpjūčio 1 d. tapo Kauno II gimnazijos direktoriumi. Jo paties prašymu 1926 m. rugsėjo 1 d. buvo perkeltas į Mažeikių gimnaziją. Čia dėstė matematiką, fiziką ir kosmografiją. Nuo 1927 m. gegužės 1 d. iki mokslo metų pabaigos buvo gimnazijos vicedirektoriumi. Nuo 1928 m. rugpjūčio 1 d. iki 1936 m. A. Opulskis dirbo Tauragės komercinėje mokykloje. 1938 m. rugsėjo 11 d. perkeltas į Plungės progimnaziją, kurioje dirbo iki 1940 m. sausio 1 d. 1941 m. vasario 1 d. švietimo liaudies komisaro įsakymu paskirtas į Skuodo vidurinę, o 1942 m. rugsėjo 1 d. perkeltas į Mažeikių gimnaziją, tačiau jau tą pačią dieną įsakymas buvo atšauktas ir jis išvyko į Viekšnių progimnaziją, kurioje dirbo iki 1946 m. rugsėjo 1 d.

Nuo 1912 m. jaunimo tarpe skleidė lietuvybę, dirbo Blaivybės, Esperantininkų, Lietuvių-latvių vienybės draugijose, dėstė Mažeikių liaudies universitete esperanto kalbą, pirmojoje matematikos-fizikos mokytojų konferencijoje skaitė pranešimą „Kaip organizuoti praktikos darbai mūsų mokyklose“, kuris buvo išspausdintas konferencijos darbuose.

Mirė Vilniuje, palaidotas Bernardinų kapinėse; ant jo paminklo yra epitafija esperanto kalba.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ruikienė Živilė. Esperantininkai Mažeikiuose // Muziejininkystės biuletenis. – 2002 m. – Nr. 5–6.
  • Viekšniai ir mūsų gimnazija iki 1945 metų. Sud. Živilė Mačytė-Antanaitienė.
  • Mažeikių muziejaus archyvas: F. 1, ap. 1, b. 57, l. 232–246, 275–276.
  • Povilas Šverebas, Kazys Misius. Viekšniai: švietimo istorija. – Vilnius, 2013. – 194 p. – P. 174–175. ISBN 978-609-447-101-8.