Animatizmas
Animatizmas (lot. animatus – 'įdvasintas') – britų antropologo R. Mareto įvesta sąvoka, reiškianti spėjamą pirmąjį religijos raidos tarpsnį, einantį prieš animizmą, kai buvo tikima beasmene jėga, veikiančia gamtoje.[1] Toji jėga įdvasinanti gamtos reiškinius ir daiktus, suteikianti jiems valią, protą, jausmus, taip pat veikianti žmogaus gyvenimą.[1] Beasmenės jėgos veikimui buvo priskiriama sėkmė ar nesėkmė medžioklėje, žvejyboje, kare, manyta, kad nuo jos priklausąs derlius, gyvulių vislumas ir t. t.[1]
Skirtingai nuo R. Mareto, kiti tyrinėtojai linkę manyti, jog animatizmas – ne atskira religijos raidos pakopa, o tik animizmo apraiška.[1]