Andrejus Cikota
| Andrejus Cikota | |
|---|---|
| Dievo Tarnas | |
| |
| Gimė | 1891 m. gruodžio 5 d. Plavuška, Švenčionių apskritis, Vilniaus gubernija, Rusijos imperija |
| Mirė | 1952 m. vasario 11 d. (60 metų) Taišetas, Irkutsko sritis, TSRS |
| Tautybė | baltarusis |
| Dievo Tarnas | |
| Veikla | kunigas, archimandritas, kankinys, Dievo tarnas |
| Alma mater | Vilniaus kunigų seminarija ir 1917 m. Sankt Peterburgo dvasinė akademija |
| Žinomas (-a) už | Dievo Tarnas, 2003 m. Rusijos Katalikų bažnyčioje pradėta beatifikacijos-kanonizacijos byla |
Andrejus Cikota MIC (blrs. Андрэй Цікота, 1891 m. gruodžio 5 d., Vilniaus gubernija – 1952 m. vasario 11 d., Irkutsko sritis) – Baltarusijos Romos katalikų ir Graikijos katalikų kunigas, Nekaltojo Prasidėjimo tėvų marijonų kongregacijos generolas, Rytų apeigų katalikų archimandritas ir apaštališkasis administratorius Mandžiūrijoje, Baltarusijos Demokratinės Respublikos Rados narys.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Išsilavinimas, ankstyvieji metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Andrejus Cikota gimė valstiečių šeimoje Plavuškoje, dabartiniame Smurgainių rajone, šiaurės vakarų Baltarusijoje, tuomet priklausė Rusijos imperijai. Baigė gimnaziją Ašmianuose, seminariją Vilniuje ir dvasinę akademiją Sankt Peterburge (1917). 1914 m. birželio 13 d. arkivyskupas Vincentas Kliučynskis jį įšventino į kunigus. Baigęs studijas kun. Cikota ėjo Maladzečnos parapijos klebono pareigas.
1917 m. gegužę A. Cikota dalyvavo pirmajame Baltarusijos Romos katalikų dvasininkų suvažiavime, vykusiame Minske.
1918 m. A. Cikota persikėlė į Minską dėstyti kunigų seminarijoje. Tais pačiais metais jis tapo ir Baltarusijos Demokratinės Respublikos Rados nariu. 1919 m. buvo Laikinojo Baltarusijos nacionalinio komiteto (blrs. Часовы беларускі нацыянальны камітэт) nariu.[1]
Tarpukario Lenkijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1920 m. A. Cikota įstojo į Marijonų Tėvų kongregacijos noviciatą ir 1921 m. rugsėjį davė pirmuosius įžadus. 1921–1923 m. Cikota misionieriavo JAV, tarnavo Amerikos lietuvių bendruomenei, taip pat vykdė rekolekcijų parapijų misijas lietuvių, lenkų ir baltarusių imigrantams.
1923 m. grįžęs į Lenkiją, A. Cikota tarnavo Vakarų Baltarusijoje, Drujos mieste, Marijonų parapijoje. Jis prisidėjo prie vietos mokyklos organizavimo ir vadovavo Eucharistijos Jėzaus seserų tarnaičių kongregacijos organizavimui. 1925 m. Drujoje tapo naujoku naujai atidarytame Baltarusijos marijonų noviciate.
1927 metų liepą kun. Cikota atstovavo Baltarusijos graikams katalikams penktajame unitų kongrese Velehrade (Čekoslovakija).
Nuo 1933 iki 1939 m. A. Cikota du kartus buvo išrinktas Romos tėvų marijonų kongregacijos vyriausiuoju generaliniu. Eidamas savo pareigas toliau Drujoje rėmė Baltarusijos katalikiškas institucijas.
Misijos Harbine[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1939 m. Cikota buvo paskirtas Rytų apeigų katalikų archimandritu ir apaštališkuoju administratoriumi Mandžiūrijoje, pakeisdamas archimandritą Fabijaną Abrantovičių, kitą baltarusių marijonų tėvą ir graikų katalikų kunigą, turintį šį titulą, kurį sovietų suėmė okupuotoje buvusioje Rytų Lenkijoje. [2]
Įkalinimas ir mirtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1948 m. gruodžio mėn. A. Cikota kartu su nedidelė Harbine gyvenančių katalikų kunigų grupe, taip pat įskaitant baltarusius Jazepą Hermanovičių ir Tamašą Padziavą, komunistinės Kinijos valdžios buvo areštuotas. Kunigai buvo perduoti Sovietų Sąjungos Valstybės saugumo ministerijai. [2]
Penkis mėnesius tėvas Andrius Cikota buvo tardomas Čytos kalėjime, siekiant jį priversti bendradarbiauti ir tapti nuo Vatikano nepriklausomos bažnyčios Baltarusijoje vadovu (Kinijos pavyzdžiu). Jam nesutikus, už akių nuteistas 25 metams lagerio už antisovietinę agitaciją, teroristinių grupių kūrimą ir špionažą Vatikano bei Japonijos naudai.[2]
Archimandritas Cikota buvo atvežtas į Gulago koncentracijos stovyklų sistemos Ozerlago poskyrį. Būdamas lageryje jis slaptai aukodavo mišias. Jis mirė 1952 m. vasario 13 d. (pagal kitus šaltinius vasario 11 d.) lagerio ligoninėje netoli Taišeto, Irkutsko srityje. Buvo palaidotas kapinėse prie Novo-Čiunkos kaimo. Kapas neišliko.
Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
2003 m. Baltarusijos katalikai Žadiškėse, Smurgainių rajone, netoli jo gimtinės, pastatė jam skirtą paminklinį kryžių. Kryžių pašventino Baltarusijos graikų-katalikų krikščionių apaštališkasis vizitatorius Siarhėjus Hajekas.[3]
Kitas paminklinis kryžius Andrejui Cikotai buvo pastatytas ir pašventintas 2012 m. gegužę Ozerlago lagerio kapinėse Irkutsko srityje, kur jis palaidotas.[4]
2003 m. gegužės 31 d. Rusijos Katalikų bažnyčia, vadovaujama arkivyskupo Tadeušo Kondrusevičiaus, gavusi Vatikano Šventųjų Skelbimo kongregacijos pritarimą, pradėjo archimandrito Andrejaus Cikotos beatifikacijos bylos procesą.[5]
Šaltinis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Biography of Servant of God Archimandrite Andrzej Cikoto, MIC Archyvuota kopija 2021-12-13 iš Wayback Machine projekto. – Book of Remembrance: Biographies of Catholic Clergy and Laity Repressed in the Soviet Union (USSR) from 1918 to 1953; University of Notre Dame official website
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Servant of God Archmandrite Andrew Cikoto (1891–1952) – Biography at the Congregation of Marian Fathers of the Immaculate Conception official website
- ↑ 15 гадоў таму ў Жодзішках асвяцілі крыж у гонар Андрэя Цікоты (старыя фоты) Archyvuota kopija 2021-01-12 iš Wayback Machine projekto. [A cross commemorating Andrei Tsikota was consecrated in Zhodzishki 15 years ago (old photos)] – harodniaspring.org, 01.11.2018
- ↑ Пад Тайшэтам ушанавалі памяць айцоў Цікоты і Станкевіча [Fathers Tsikota and Stankevich commemorated neat Taishet] – Radio Svaboda, 23 May 2012
- ↑ Андрэй Цікота: святар, які ламаў стэрэатыпы Archyvuota kopija 2021-12-13 iš Wayback Machine projekto. [Andrei Tsikota: a priest who broke stereotypes] – Krynica.info Archyvuota kopija 2021-12-01 iš Wayback Machine projekto., 13.02.2017