Vakarų Baltarusija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Padalinta Baltarusija: Vakarų Baltarusija pažymėta geltonai, Rytų Baltarusija – rausvai

Vakarų Baltarusija (brus. Заходняя Беларусь) – istorinė Baltarusijos dalis, kuri tarpukariu pateko į Antrosios Lenkijos Respublikos sudėtį. Apima dabartines Bresto ir Gardino sritis bei vakarines Minsko ir Vitebsko sričių dalis.[1] Svarbiausias kultūrinis centras buvo Vilnius.

Besibaigiant I-ajam pasauliniam karui, Tarybų Rusija ir Centrinių valstybių sąjunga sudarė Brest-Litovsko taiką, pagal kurią Rusija iš Baltarusijos ir kitų tarpinių žemių atitraukė kariuomenę, o žemes kontroliavo, bet neaneksavo Vokietija. Tuo pasinaudoję baltarusiai siekė įkurti Baltarusijos Liaudies Respubliką, tačiau ji nebuvo pripažinta didžiųjų valstybių. Lygia greta 1919 m. Vakarų Baltarusijoje ir Vilniaus krašte bandyta įsteigti komunistinį Litbelą. 1921 m. vakarų šalių remiama Lenkija nugalėjo Tarybų Rusiją ir užėmė vakarinę Baltarusijos dalį (oficialiai pripažinta Rygos sutartimi). Baltarusija liko padalinta tarp lenkų valdomos Vakarų Baltarusijos ir TSRS dalies – Rytų Baltarusijos (Baltarusijos TSR). Ši siena, skirianti Baltarusiją galiojo nuo 1921 iki 1939 m., kai TSRS įsiveržė į Lenkiją. Lenkams užėmus Vilniaus kraštą, faktiškai Vakarų Baltarusija apėmė ir dabartinę pietryčių-rytų Lietuvą, taip pat dab. Lenkijoje esančią Balstogės vaivadiją.

Nors Baltarusijos Liaudies Respublikos lyderiai tikėjosi su lenkais susitarti dėl autonomijos ar net įkurti nepriklausomą valstybę Vakarų Baltarusijoje, tačiau Juzefas Pilsudskis tokius ketinimus numalšino. Lenkijos sudėtyje baltarusiai turėjo savo partiją (kuri įėjo į Tautinių mažumų bloko koaliciją), baltarusių kalba mokyta mokyklose, vartota teismuose, nuo 1927 m. įvesta kaip privaloma lenkiškose gimnazijose, kur daugumą gyventojų sudarė baltarusiai. Nepaisant to, lenkų kalba laikyta prestižine, vyko smarki baltarusių kultūrinė asimiliacija lenkų kultūros naudai (polonizacija). Ypač polonizuojami buvo baltarusių katalikai, lenkų valdžia siekė išgyvendinti baltarusių kalbą iš bažnyčios, taip pat skatino stačiatikių lenkėjimą. Lenkų karo veteranams Baltarusijoje buvo dalijama žemė (vad. osadnikai). Į Vakarų Baltarusiją plūstelėjo pabėgėliai iš Baltarusijos TSR – persekiojami žemvaldžiai, intelektualai, lenkai. Dalis baltarusių kėlėsi ir iš lenkų Baltarusijos į Baltarusijos TSR.

Vakarų Baltarusijoje veikė TSRS remiama pogrindinė Vakarų Baltarusijos komunistų partija taip pat 1925–1927 m. Vilniuje veikė Baltarusijos valstiečių ir darbininkų sąjunga, siekusi kovoti prieš lenkų kolonizaciją, spręsti žemės ūkio klausimus, tačiau faktiškai rėmusi Vakarų Baltarusijos prisijungimą prie Baltarusijos TSR.

1939 m., pagal Molotovo-Ribentropo paktą, TSRS užėmė Vakarų Baltarusiją ir ją prijungė prie Baltarusijos TSR. Buvo įvesta proletariato diktatūra, prasidėjo gyventojų suėmimai, trėmimai, teroras. Vilniaus kraštas užėmus Lietuvą Stalino nurodymu buvo prijungtas prie Lietuvos TSR, nors pradžioje ketinta Vilnių paskelbti Baltarusijos TSR sostine. 1945 m. buvo nustatyta TSRS–Lenkijos siena, Balstogės kraštas perduotas Lenkijai, taip pat deportuota dauguma Vakarų Baltarusijoje gyvenusių lenkų.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. Москва: Советская энциклопедия, 1983, 154 psl.