Alytaus mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Alytaus mūšis
Data 1941 m. birželio 22-23 d.
Vieta Europa, Lietuvos TSR, Alytus
Rezultatas Vokiečių kariuomenės pergalė
Kariaujančios pusės
Flag of the German Reich (1935–1945).svg Trečiasis Reichas Flag of the Soviet Union.svg TSRS
Vadovai ir kariniai vadai
Flag of the German Reich (1935–1945).svg Hans Freiherr von Funck Flag of the Soviet Union.svg Fiodoras Fiodorovas
Pajėgos
268 344
Nuostoliai
11 90

Alytaus mūšis (rus. Сражение за Алитус) – II pasaulinio karo tankų mūšis įvykęs 1941 m. birželio 22-23 d. prie Alytaus tarp Trečiojo Reicho ir TSRS kariuomenių.

Mūšio eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokiečių tankai į Alytų įsiveržė birželio 22 d. pusiaudienį. Dėl staigaus vokiečių puolimo sovietai tiltų per Nemuną nebuvo spėję susprogdinti, nes laukė kol pravažiuos visi sovietų daliniai. Pietiniu Alytaus tiltu pravažiavus 20 vokiečių tankų sovietai pasislėpę miške pradėjo atakuoti. Prie šiaurinio Antano Juozapavičiaus tilto sovietai leido pravažiuoti daliai vokiečių tankų ir kai šie pradėjo pamažu kilti į statų šlaitą pradėjo ataką. Rytiniame Nemuno krante tankai šaudė vienas į kitą iš keliasdešimties ar keliolikos metrų atstumo. Sovietai stengėsi atkovoti tiltus ir su savo galingesniais tankais tai darė pakankamai sėkmingai, tačiau vokiečiai sovietus apšaudydavo artilerija ir bombonešiais iš oro. Mūšis aprimo tik apie 23 val. vakaro, o birželio 23 d. rytą sovietų tankų divizija ėmė trauktis Vilniaus link. Alytuje ir jo apylinkėse vokiečiai suskaičiavo 82 pašautus ir paliktus sovietų tankus (sovietų šaltiniuose pripažįstama praradus apie 90), tuo tarpu vokiečiai prarado vos 11 tankų.[1]

Trečią karo dieną per pietinį Alytaus Kaniūkų tiltą važiavęs Lietuvos karo žvalgybos karininkas Bronius Aušrotas šitaip aprašė savo regėtą vaizdą: Pervažiavus tiltą per Nemuną, teko kopti apie 100 metrų ar daugiau į gana statų kalnelį. Kai pasiekėme to kalnelio plokštumą, pamatėm tikrą tankų kapinyną. Abipus kelio, vedančio į Daugus ir Valkininkus, kitapus kelio griovio stovėjo keli iš šakų padaryti ir į žemę įsmeigti kryžiai su žuvusių karių pavardėmis ir jų turėtais laipsniais. Mūsų automobilis sustojo. Mes išlipę skaičiavome priešų ir savų tankų nuostolius. Kiek pamenu, man pavyko suskaičiuoti apie 30 sovietų T-34 ar panašaus tipo tankų. Vokiškų „Panterų“ ar panašaus modelio tankų buvo apie 12.[2]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Егоров Д. Н. Июнь 41-го. Разгром Западного фронта. — М.: Яуза. Эксмо. 2008. ISBN 978-5-699-27810-7

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]