Aldona Ličkutė-Jusionienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Aldona Ličkutė-Jusionienė
Gimė: 1928 m. vasario 13 d.
Kaunas
Mirė: 2007 m. rugpjūčio 9 d. (79 metai)
Vilnius
Sutuoktinis(-ė): Stasys Jusionis
Vaikai:

Algimantas Jusionis, Vidmantas Jusionis

Veikla: Lietuvos dailininkė keramikė.
Žymūs apdovanojimai:

Aldona Ličkutė-Jusionienė (1928 m. vasario 13 d. Kaunas2007 m. rugpjūčio 9 d. Vilnius) – Lietuvos dailininkė keramikė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tėvas, Lietuvos kariuomenės generalinio štabo karininkas, Lietuvos aktyvistų 1941 m. sukilimo Lietuvai išlaisvinti dalyvis, baigiantis karui emigravo į Vakarus, šeima pasiliko Lietuvoje. Mokėsi gimnazijoje Kaune.[1] 1952 m. baigė Lietuvos dailės institutą. 1952-1990 m. Lietuvos dailės instituto dėstytoja, nuo 1965 m. docentė, nuo 1985 m. profesorė.

Vyras dailininkas Stasys Jusionis, sūnūs tapytojai Algimantas Jusionis ir Vidmantas Jusionis.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1952 m. dalyvavo simpoziumuose, parodose Lietuvoje ir užsienyje (Praha, Faenca), devynios individualios parodos surengtos Vilniuje (1971 m., 1979 m., 1989 m., 1995 m., 1998, kt.), Maskvoje (1974 m., su J. Balčikoniu).

Sukūrė dekoratyvinės keramikos (lėkščių ciklai „Lietuvių liaudies dainos ir šokiai“ 1959 m., „Pilių motyvai“ 1965 m.) tautodailės motyvais. Nuo 1970 m. kūrė skulptūrinę ir abstrakčią keramiką (horeljefai, bareljefai): plokštes ir jų ciklus („Metai“ 1974 m., „Agresija“, „Nemigo naktys visos“ 1978 m., „Kylantys ritmai“ 1992 m.), pano visuomeniniams interjerams (Valkininkų vaikų sanatorijoje „Pušelė“ 1970 m.). Kūriniams būdinga ekspresyvi plastika, kompozicijos ritmika, abstrakti forma, simboliškumas, šviesokaitos kontrastai. Nuo devintojo dešimtmečio kūrė erdvines kompozicijas („Kryžma“ 2003 m.) ir balto šamotinio molio tonuotą figūrinę keramiką.

Jos kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, užsienio šalių muziejai.[2]

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ALDONA LIČKUTĖ-JUSIONIENĖ. Literatūra ir menas. 2007-08-31 nr. 3154
  2. Nijolė Žilinskienė. Aldona Ličkutė-Jusionienė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 119 psl.