Albert Edelfelt

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
A. Edelfelto „Autoportretas“, apie 1887−1890 m.

Albertas Edelfeltas (suom. Albert Edelfelt, 18541905) – XIX a. pabaigos Suomijos realistinis tapytojas, grafikas, iliustratorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Albertas Edelfeltas gimė 1854 m. liepos 21 d. Porvo. Jo tėvas Albert Edelfelt (1818−1869) buvo iš Švedijos kilęs architektas, motina Alexandra Brandt (1833−1901) − vietos pirklio, laivų savininko duktė. Šeima gyveno Helsinkyje. A. Edelfeltas 1870 m. mokėsi pas vokiečių portretistą Bernhard Reinhold, 1871 m. įstojo mokytis į Helsinkio universitetą klasikinių kalbų ir istorijos, tačiau metė mokslus ir mokėsi piešimo pas dailininką Adolf von Becker. 1872 m. A. Edelfelto kūriniai eksponuoti Suomijos meno draugijos parodoje, jo talentas buvo pastebėtas ir su valdžios parama 1873 m. jis išvyko ir įstojo mokytis Antverpeno dailės akademijoje Belgijoje. Joje A. Edelfeltas pasirodė vienu geriausių mokinių ir 1874 m. persikėlė į Paryžių, kur mokėsi Aukštojoje dailės mokykloje vadovaujamas Žano Leono Žeromo. Vienu jo draugų Paryžiuje tapo Žanas Bastjenas-Lepažas. Tuo metu A. Edelfeltas kūrė realistiniu stiliumi, dirbo plenere.

1877 m. A. Edelfelto paveikslas „Karalienė Bjanka“ vaikų istorijos tema susilaukė didelės sėkmės Paryžiaus salone ir sekančių metų Pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Dailininkas tapo garsus Suomijoje, kurioje dažnai lankėsi ir kūrė. Sekantis jo istorinis paveikslas „Hercogas Karolis įžeidžia Klaso Flemningo palaikus“ laimėjo jam valstybinį apdovanojimą Paryžiaus salone. 1879 m. Paryžiaus salone irgi sėkmės sulaukė paveikslas „Sudegintas kaimas“ valstiečių sukilimo Suomijos istorijoje tematika. 1880 m. paveikslas „Vaiko laidotuvės“ jam laimėjo trečios klasės medalį, pirmą tokį apdovanojimą suomių dailininkui Paryžiaus salone. 1881 m. dailininkas įsikūrė Haikko vietovėje netoli Porvo, paveikslas „Apeigos Ūsimos archipelage“ laimėjo antros klasės medalį Paryžiaus salone ir jį įsigijo Prancūzijos valstybė. Dailininkas išgarsėjo tarptautiniu mastu, jį garbės nariu išrinko Sankt Peterburgo dailės akademija, pakvietė caras Aleksandras III su cariene (tuo metu Suomija buvo Rusijos imperijos sudėtyje). 1883 m. įvyko A. Edelfelto personalinės parodos Kopenhagoje ir Geteborge, jis išrinktas Danijos ir Švedijos dailės akademijų nariu.

1885 m. A. Ederfeltas sukūrė Luji Pastero portretą, kuris 1886 m. Paryžiaus salone sulaukė didelės sėkmės, 1889 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje laimėjo aukso medalį ir už jį dailininkas buvo apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono ordinu. Sekančiu kapitaliniu dailininko kūriniu buvo paveikslas „Liuksemburgo sodai“, jis gaudavo daug užsakymų portretams. 1888 m. A. Ederfeltas vedė baronienę Anna Elise (Ellan) de la Chapelle, kurią pažinojo nuo vaikystės. 1888 m. gimė sūnus Erikas, tačiau santuoka nebuvo sėkminga ir pora gyveno atskirai. 1891 m. A. Ederfeltas laimėjo konkursą didelių matmenų istoriniui paveikslui Helsinkio universiteto didžiojoje salėje (sunaikintas Antrojo pasaulinio karo metu). Vėlyvaisiais metais dailininkas kūrė iliustracijas, ofortus, graviūras. 1896 m. jis nutapė caro Nikolajaus II portretą ir dalyvavo jo sosto inauguracijos ceremonijoje. 1901 m. dailininkas pakeltas į Garbės legiono ordino komandorus. A. Ederfeltas mirė 1905 m. rugpjūčio 18 d. nuo širdies veiklos sutrikimo Porvo. Didelė jo kūrinių kolekcija sukaupta Helsinkio Ateneum muziejuje. Kartu su A. Galen-Kalela A. Ederveltas buvo vienu iš dviejų pirmaujančių to meto Suomijos tapytojų.

Kūrinių galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka