Adrian Willaert

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Adriano Vilarto portretas

Adrianas Vilartas (ol. Adrian Willaert; apie 1490 m. − 1562 m. gruodžio 7 d.) – XVI a. prancūzų–flamandų (arba Nyderlandų) muzikos mokyklos, renesanso kompozitorius, dirbęs Venecijoje.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Adrianas Vilartas gimė apie 1490 m. Ruselarėje arba Briugėje.[1] Apie jo jaunystę žinoma iš jo mokinio Giuseppe Zarlino darbų, muzikos teorijos srityje. Esą Vilartas keliavo į Paryžių studijuoti teisės universitete, tačiau susidomėjo muzika. Mokėsi pas Jean Mouton, tuo metu Prancūzijos karaliaus koplyčios narį. Išlikęs anekdotas iš tų laikų − esą Vilartas, lankymosi Romoje metu, rado popiežiaus koplyčios chorą, repetuojantį Vilarto motetą, apie kurį jie galvojo, kad jis yra Žoskeno Deprė. Sužinoję, kad motetas − Vilarto, koplyčios choras daugiau nebenorėjo jo atlikti. Istorija buvo laikoma romantišku anekdotu, tačiau vis labiau manoma, kad apie 1515–1516 m. Vilartas išties buvo Romoje.

Pirmosios Vilarto pareigos Italijoje buvo dainavimas kardinolo Ipolito I d’Este chore. Jis galėjo būti pasamdytas anksčiausiai 1514 m. spalį. 1515 m. minimas užmokestis už dainavimą. 1517 m. kartu su kardinolu, kuris buvo paskirtas Estergomo vyskupu, Vilartas keliavo į Vengriją. Gali būti, kad jis dalyvavo Zigmanto ir Bonos Sforcos vestuvėse Krokuvoje. Versija, kad jis kažkuriuo metu tarnavo Vengrijos karaliui Vladislovui II-ajam Jogailaičiui, tikriausiai nėra pakankamai pagrįsta. Vienas Vilarto motetas 1527 m. tikriausiai buvo parašytas Ferdinando I-ojo karūnavimo Vengrijos karaliumi proga.

1517 m. Vilartas grįžo į Italiją, buvo patronuotas Feraros hercogo Alfonso I d’Este. 1527 m. Vilartui buvo patikėtas prestižinis kapelmeisterio postas Šv. Morkaus bazilikoje Venecijoje. Buvo susitarta dėl 70 dukatų užmokesčio, kuris 1529 m. pakeltas iki 100. Tarp 1535 m. ir 1556 m. užmokestis buvo pakeltas iki 200 dukatų per metus. Venecijoje Vilartas pradėjo garsėti talentingu kompozitoriumi ir giedotojų mokytoju. Šv. Morkaus bazilikoje tuo metu dainavo 16 dainininkų, suskirstytų į du chorus. Abu chorai dainuodavo vienu metu priešingose bažnyčios koplyčiose ir leisdavo kompozitoriui eksperimentuoti su polifoninio kūrinio garso ir melodijų kompoziciniais išdėstymais. Vilartas mokė daug būsimųjų Italijos kompozitorių ir yra laikomas Venecijos polifoninės muzikos mokyklos „tėvu“. Tarp Žoskeno mirties 1521 m. ir Orlando Laso bei Palestrinos iškilimo apie 1560 m. − Vilartas laikomas reikšmingiausiu Europos kompozitoriumi. Vilarto muzikos ir choro išdėstymo sprendimai, užfiksuoti Zarlino teoretiniuose veikaluose, paveikė Europos muzikos vystymąsi ir buvo pavyzdžiu vėlesniems Venecijos kompozitoriams.

Gyvenimo metu Vilartas kentėjo nuo podagros, kuri pradėjo jį kamuoti ne vėliau 1549 m. Jis buvo vedęs. Jo žmona buvo vardu Suzana, kuri, tikriausiai, buvo kilusi iš Feltrės miestelio Venete. Nežinomi poros vaikai. Adrianas Vilartas mirė 1562 m. gruodžio 7 d. Adrianas Vilartas dirbo tradiciniuose tuo metu vokalinės muzikos žanruose, kūrė mišias (8), motetus (apie 150). psalmes ir himnus (apie 50), madrigalus (apie 70), šansonus (apie 60). Vilartas buvo vienas nedaugelio kompozitorių, kuris kūrė polifoninius vien instrumentinius kūrinius.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lewis Lockwood/Giulio Ongaro, Oxford Music Online

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka