Adomas Žeimys-Žeimavičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Adomas Žeimys-Žeimavičius (1854 m. Kontaučiuose, dab. Telšių rajonas) – 1909 m. gruodžio 30 d. Pelekuose, dab. Baltarusijos Breslaujos rajonas) – Lietuvos kunigas, Katalikų bažnyčios istorikas ir literatas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dirbo vaistinėje, 1889 m. baigė Kauno kunigų seminariją ir buvo įšventintas kunigu. Tarnavo Varniuose (18901893 m.), Ylakiuose (18931895 m.), Vosyliškėse (apie 18961904 m.), Apse. Apie 1905 m. paskirtas kunigu į Pelekų Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią, pastoracinį darbą joje dirbo iki mirties.[1] Aktyviai dalyvaudavo visuomeniniame darbe: Apse įsteigė „Saulės" draugijos skyrių, Pelekuose savo lėšomis pastatė Liaudies namus ir juose įrengtoje slaptoje lietuviškoje mokykloje pats dėstė.[2] Rašė straipsnius į Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą, Tėvynės sargą, Vienybę Lietuvninkų, Viltį ir kt.[3] Tilžėje A. Judučio iš Daubų slapyvardžiu išspausdino knygutę Lietuvos bažnyčių istorijos temomis.

Palaidotas Pelekų Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios šventoriuje, išlikęs antkapinis paminklas.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Maskolų nedorybės Kražiūse 1893. Rokytų, arba Kenstaiczių bažnyczia Žemaičiuose. 1886. [Parašė A. Judutis isz Daubų]. Tilžėje: kasztu ir spaustuvėje Otto v. Mauderodės, 1894 [4]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]