Adžurano sultonatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Saldanadda Ajuuraan
سلطنة أجوران‎
Adžurano sultonatas
Blank.png
XIII a. – 1920 m. Flag of Italy (1861–1946).svg

Flag of Adžuranas

Vėliava

Location of Adžuranas
Sostinė Kelafas
Kalbos somalių
Valdymo forma monarchija
Istorija
 - Įkūrimas XIII a. m.
 - Pereina Italijos somaliui 1920 m. m.

Adžurano sultonatas (som. Saldanadda Ajuuraan, arab. سلطنة أجوران‎), dar vadinamas Adžurano imamatu – istorinė valstybė, klestėjusi XIV–XVII a. Rytų Afrikoje, dabartinio pietų Somalio teritorijoje ir gretimose teritorijose Etiopijoje. Jos politinis centras buvo Kelafas krašto gilumoje (dab. Etiopija), bet jis taip pat valdė Somalio pakrantę nuo Marigo šiaurėje iki Kismajaus pietuose.

Raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Adžurano valstybė formavosi somalių gyvenamo krašto gilumoje, gyventi tinkamame Šebelės upės slėnyje. Jo kūrėjai priklausė somalių havijų klanui. XIII a. iš jų kilo Garenų dinastija, kurios tradicinė sostinė buvo Kelafo gyvenvietė. Šebelės upė buvo šios valstybės ašis, o jos vandens panaudojimas irigacijai buvo viena iš prielaidų egzistencijai. Todėl Adžurano įkūrėjai sukūrė užtvankų sistemą, kasė šulinius ir kitaip rūpinosi vandens panaudojimu.

XIV a. Adžuranas įgijo kontrolę Somalio pakrantėje nuo Šebelės upės pietuose iki Marigo miesto šiaurėje. Tai reiškė, kad sultonatas pajungė pakrantės Svahilių kranto miestus-valstybes, tokius, kaip Mogadišas, Merka, Kismajus. Šie uostai ir toliau išlaikė savivaldą kaip Adžurano vasalai, o per juos Adžuranas vykdė pelningą jūrinę prekybą, tapdamas vienu svarbiausiu tarpininku tarp Indijos vandenyno ir krašto gilumoje buvusios Etiopijos imperijos.

XV a. sultonatas tapo viena iš stipriausių valstybių rytinėje Afrikos dalyje. Klestinti ekonomika traukė imigrantus iš viso pasaulio. Čia savo naująją tėvynę rado pabėgėliai musulmonai iš Ispanijos, hadramiaiJemeno, persai ir kt. Atsikėlėliai buvo sėkmingai integruojami į somalių visuomenę, gaudavo aukštas pareigas valstybės tarnyboje, prekyboje, armijoje.

XVI a. pradžioje Suahilių pakrantėje pasirodė portugalai, kurie vieną po kito nusiaubė klestinčius prekybinius miestus, tokius kaip Kilva, Mombasa, Malindis ir kt. Plečiant savo kontrolę į šiaurę, jie susidūrė su Adžuranu. 1506 m. prie Baravos uosto įvyko pirmasis mūšis tarp portugalų ir Adžurano. Nors portugalai sudegino šį miestą, musulmonai stipriai pasipriešino ir juos išvijo, nebeleisdami išsilaipinti pakrantėje. Kadangi portugalų grėsmė augo, Adžurano pakrantės miestai paprašė Osmanų pagalbos, ir su jų pagalba išsaugojo nepriklausomybę.

XVII a. Adžuranui iškilo nauja grėsmė, šį kartą iš krašto gilumos, kur vyko oromų migracija. Šios kušitų kalba kalbančios gentys, garsėjusios savo žiaurumu, siaubė dabartinės pietų Etiopijos teritorijas ir puldinėjo Adžuraną. Garenų dinastijos imamai surengė visą seriją ekspedicijų, žinomų kaip Gaal Madow, per kurias oromų invazijos buvo nukreiptos į šiaurės vakarus (Etiopijos imperiją) ir šiaurę (Adalio sultonatą).

Nepaisant sėkmingų karo žygių, XVII a. sultonatas išgyveno vidinę krizę, kurią kėlė mokesčiai ir gyventojų nepasitenkinimas. Atskiri somalių havijų klanai paėmė valdžią pakrentės miestuose: abgaliai įsigalėjo Mogadiše, el amiriai – Merkoje, siliai – Afgojuje. Iš pastarojo vėliau kilo Geledi sultonatas, paveldėjęs didžiąją dalį Adžurano teritorijų. Kuomet galdžalių klanas paėmė valdžią vidurinės Šebelės lygumoje, XVIII a. pradžioje Adžurano teritorijos praktiškai susitraukė iki jų tradicinės sostinės Kelafo. Joje valstybė liko egzistuoti dar keletą šimtų metų. Paskutinis jos sultonas buvo Olol Dinlė, kuris XX a. 3-iame deš. perleido savo valstybę Italijai.

Valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Somali-orn.PNG
Afrikos rago istorija
Somalio, Džibučio, Ogadeno
Berberų k.: Benadirio k.:
Las Galio kultūra
Zeila, Malao, Mosilus Aromata, Oponė, Sarapionas
Ifatas Mogadišas
Adalis > Hararas Adžuranas
Osmanai (Habešas) Omanas
Varšangeliai, Dervišų v. Madžertinai, Hobio, Geledi
Prancūzijos Somalis, Britų Somalis Italijos Somalis, Etiopija
Džibutis, Somalis, Etiopija (Ogadenas)
Somalio karas:
Džibutis, Somalilandas Puntalandas, Somalis

Adžurano sultonatas buvo politinis darinys, sukurtas nomadiškos visuomenės, tačiau turėjęs gana stabilią administraciją bei valstybinę biorokratiją. Jos viršuje stovėjo imamai, kurie savo valdžiai išlaikyti naudojo keturis pagrindinius svertus: klanų solidarumą, religinę baraką, politines sąjungas (daugiausia per vedybas) ir išteklių kontrolę. Svarbiausias išteklius buvo vanduo, kuris laikytas valstybine nuosavybe. Dėl to Adžuranas laikomas vienintele Užsachario Afrikoje hidrauline valstybe.

Imamas įvairiose šalies vietoje turėjo savo haremus, kas simbolizavo jo valdžią visoje šalyje. Be to, egzistavo pirmosios nakties teisė, pagal kurią bet kuri šalies moteris prieš tekėdama galėjo būti paimama kelioms naktims į imamo haremą. Imamui valdžioje padėjo tokie valdininkai, kaip emyrai (karo ir laivyno vadai), naibai (atskirų teritorijų vietininkai), viziriai (atsakingi už mokesčius) ir kadžiai (teisėjai). Didėjantys mokesčiai ir pirmosios nakties teisė buvo pagrindinės priežastys, nulėmusios valstybės subyrėjimą XVII a.

Afgojės gyvenvietė prie Šebelės upės

Sultonate vieni svarbiausių produkcijos gamintojų buvo Šebelės slėnio gyventojai, kurie buvo laikomi valstybiniais vergais. Jų darbo dėka buvo įmanomi didžiuliai irigacijos bei žemdirbystės projektai. Jie kasdavo griovius bei šulinius, statydavo užtvankas, javų sandėlius. Iš žemdirbių valstybė ėmė mokesčius grūdais ir kavos pupelėmis, iš gyvulių augintojų – galvijais, kupranugariais ir ožkomis.

Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Adžurane centrinė valdžia reguliavo šalies vidaus ekonomiką – mokesčius ir žemės ūkį, reguliavo vandens gavybą, kaupimą, naudojimą. Kelliyo vadinami irigaciniai grioviai tiekė drėgmę laukams ir labai padidino žemės derlumą. Valstybėje buvo auginami sorgas, kukurūzai, pupelės, medvilnė. Žemė buvo matuojama ir skirstoma į tokius vienetus, kaip moos, taraab ar guldeed.

Apleistas Gonderšės uostas

Valdydamas pajūrio sultonatus, Adžuranas kartu valdė ir užjūrio prekybą. Be senųjų pakrantės uostų, tokių kaip Mogadišas, Barava, Merka ar Kismajus, išdygo ir nauji uostai, kaip Marigas, Varšeichas, Hobio, Gonderšė. Jie palaikė prekybą Indijos vandenynu ir Raudonaja jūra, o laivai pasiekdavo Egiptą, Veneciją, Suahilių krantą, Arabiją, Indiją, Persiją, netgi Melaką ir Mingų Kinija.

Svarbiausios sultonato prekės buvo audiniai, ambra, egzotiški gyvūnai (žirafos, zebrai), arkliai, dramblio kaulas, muskusas, auksas ir kt. Sultonatas kaldino savas monetas, bet naudojo ir Mogadiše kaldinamus pinigus, kursavo Venecijos cechinai.

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIV a. raižytas akmuo

Didelė dalis dabartinio pietinio Somalio kultūrinio paveldo yra priskiriama Adžurano sultonatui. Tarpjo palikimo yra po visą šalį išsimėtę šuliniai, tvirtovių, sandėlių, nekropolių, užtvankų likučiai. Yra likę ir apleistų miestų, liudijančių apie sultonato architektūros pasiekimus. Interjerams būdinga puiki medžio ar akmens drožyba, vadinamasis qoris, išvysčiusi aukštą ornamentavimo techniką.

Sultonatas propagavo Islamo religiją, kuri leido lengviau konsoliduoti valdžią. Arabų kalba buvo laikoma literatūros, mokslo, religijos ir prekybos kalba. Somalių kalba naudota kasdieniniame gyvenime.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]