Oromo migracija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Oromų migracija)
Jump to navigation Jump to search
Etiopija-orn.png
Etiopijos ir Eritrėjos istorija
Etiopijos priešistorė
Senovės Jemenas (Damotas)
Proto-Aksumo periodas
Aksumo imperija
Etiopijos imperija:
Zagvės dinastija > Saliamonidai
Oromo migracija, Osmanų imperija
Gondaro laikotarpis (1606–1755)
Zemene mesafint (1755–1855)
Suvienytoji Etiopija (1855–1935)
Italijos Rytų Afrika (1935–1941)
Etiopijos imperija (1941-1975)
Dergas > Etiopijos LDR (1987–1991)
Etiopija, Eritrėja, Džibutis
Istoriniai regionai
Mereb Melašas, Tigrajus, Begmenderis, Godžaras, Vagas, Ševa, Velega, Davaro, Balė, Adalis, Gibė

Oromo migracija - XVI-XVII a. vykusios oromo tautos migracijos dabartinės Etiopijos teritorijoje. Jos vyko iš pačių piečiausių Etiopijos teritorijų šiaurės kryptimi.

Raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Oromo, gyvenę piečiausioje Etiopijos dalyje, ilgainiui organizavosi į organizuotas grupes. Viena jų buvo valdoma renkamų karo vadų, tituluojamų luba (ሉባ lūbā), kurie ėmė vadovauti karo žygiams į Etiopijos imperijos teritoriją.

Ankstyvosios migracijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvųjų migracijų laikotarpiu oromo gentims vadovavo vadai Mélbahas (1522-1530), Mudena (1530-1538), Kilolė (1538-1546) ir Bifolė (1546-1554).

Tuometinio Etiopijos imperatoriaus Lebna Dengelio valdymo dokumentuose minimos oromo gentys, kurios siaubė pietinius Imperijos regionus. Ypač nuo jų kentėjo Balė. Oromo visada nusiaubdavo ir grįždavo į savo gyvenamąsias vietas, naujai neapgyvendindami vietų.

Kikolės laikais migracijas kurį laiką sustabdė Adalio sultonato užkariavimai. Tačiau yra žinių, kad Kikolei vadovaujant, oromo pasiekdavo ir Devaro regioną. Po Adalio-Etiopijos karų nusilpus abiem valstybėms, oromo susidarė puikios sąlygos stiprinti migracijas. Bifolės laikais jie ne tik siaubė Devaro, bet pasiekė ir į šiaurę nuo jos buvusią Fategaro valstybę. Vietinius gyventojus oromo paversdavo vergais (ገብር gabr)

Imperatorius Gelavdevos keletą kartų surengė baudžiamąsias ekspedicijas, tačiau jos buvo neveiksmingos.

Apgyvendinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vadovaujant Meslé (1554-1562), sparčiai keitėsi oromo gyvenimo būdas, jų visuomenė tapo karingesnė, išmokta naudotis arkliais ir mulais, kuriuos gaudavo iš Etiopijos. Tokiu būdu susiformavo stipri raita armija, kuri savo pajėgomis buvo tolygi Etiopijos armijai. Tai leido oromo laimėti keletą mūšių. Jų taktika keitėsi. Jie jau ne tik siaubė Etiopijos žemes, bet ir apgyvendino jas. Vietos gyventojai nuo oromo bėgo į šiaurę. Imperijoje tokiems pabėgėliams specialiai buvo statomi miestai, tokie, kaip Vedžas.

Oromo siautė ne tik Imperiją, bet ir rytuose buvusį Hararės emyratą, kuris susiformavo žlugus Adalio sultonatui.

Vadovaujant luba Harmufa (1562-1570) ir Robalei (1570-1578), oromo pirmą kartą priartėjo prie centrinių Etiopijos imperijos sričių. Buvo nusiaubta Ševa, užpultas Godžaras. Etiopijos imperija tuo pat metu patyrė svarbius pokyčius šiaurėje, kadangi ten turėjo kovoti su Osmanų imperija. Todėl kova dviem frontais buvo beveik neįmanoma.

Vis dėlto 1572-1578 m. Etiopijos imperatorius Sarsa Dengelis vykdė karą su oromo, ir patyrė keletą didžiulių laimėjimų, kurie dalinai sustabdė genčių veržimąsį į Imperijos centrą ir išsaugojo Etiopijos nepriklausomybę.

Tačiau oromo proveržiai vyko toliau ir luba Birmadžės (1578-1586) bei Muleta (1586-1594) laikais, kuomet buvo pradėta naudoti tobulesnė ginkluotė, įskaitant žamogaus ūgio dydžio jaučio odos skydus.

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Oromo genčių migracija ne tik sumažino kadaise didžiulę Etiopijos imperijos teritoriją iki jos centrinių sričių šiaurėje, bet grėsė ir Imperijos išnykimui apskritai.

Nors Etiopijos nepriklausomybė buvo išlaikyta, o XVII a. pradžioje Etiopija atsigavo atėjus naujai Solomonidų šakai Gondare, jos pietinėse srityse visiškai pasikeitė etninė sudėtis: senieji gyventojai semitai buvo pakeisti oromo tautomis. Oromo iki dabar sudaro didžiausią gyventojų dalį Etiopijoje. Nepaisant to, oromo perėmė aukštesnę vietos kultūrą, introdukuodami islamą ir krikščionybę, pradėdami naudoti gezo kalbą kaip rašytinę kalbą.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Richard Pankhurst, Ethiopian Borderlands
  • Mohammed Hassen, The Oromo of Ethiopia: A History 1570-1860