Achaltekai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Achaltekai – jojamųjų arklių veislė. Viena seniausių pasaulyje.[1]

Achaltekas

Achaltekai, turkmėnų kalba ahalteke (tariama [ahalˈtеkje]), tai arklių veislė kilusi iš Turkmėnijos. Ten jie yra nacionalinis šalies simbolis. Šie „auksiniai arkliai“ pritaikyti sunkioms klimato sąlygoms ir, kaip manoma, tai viena iš seniausių išlikusių arklių veislių. Šiuo metu pasaulyje yra, apytiksliai, 3 500 achaltekų veislės arklių. Daugiausia jų galima aptikti Turkmėnijoje ir Rusijoje, nors galima rasti ir visoje Europoje, Australijoje bei Šiaurės Amerikoje. Veislė ypač tapo populiari tarp rusų, kurie juos atsigabeno į savo valstybinius žirgynus.

Veislės charakteristika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Spalva[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Plaukai turi sidabrinį ar auksinį atspalvį. Būna baltų žymių. Labiau vertinama elnio odos ar sarto (šviesiai ruda su tamsiais karčiais) arklio spalva su skirtingu metaliniu blizgesiu, tačiau taip pat pripažintos bėra (plaukas rudas, visada vienspalvis, o karčiai ir uodega tamsūs), juoda, kaštoninė, cremello (rausvai balta su šviesiais karčiais), perlino (rausvai balta su tamsiais karčiais) ir pilka spalvos.

Labiausiai žinoma achaltekų savybė, tai natūralus metalinis kailio spindėjimas. Jis ypač matomas ant sartu, elnio odos ar lengvesnės bėros spalvos arklių, nors kai kurie „tviska“ daugiau negu kiti. Manoma, kad ši spalvota struktūra buvo naudojama dykumoje kaip maskavimasis. Kreminis genas, kuris gamina elnio odos ir sartos spalvos kailį, yra kaip skiedimo genas, kuris taip pat gamina cremello ir perlino spalvas.

Sudėjimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Achaltekų aukštis yra 156–158 cm, įstrižinis liemens ilgis 158–162 cm, krūtinės apimtis 175–176 cm, plaštakos 19-20 cm. Masė ~ 500 kg.[1] Šie arkliai turi gražią ir mažą galvą su tiesiu, ilgu ar truputi išgaubtu profiliu ir ilgomis ausimis. Akys išraiškingos, migdolo formos. Kirpčių ir karčių dažnai nebūna, plaukai reti. Nugara ilga, raumeninga ir baigiasi aukštu gogu (aukščiausias arklio nugaros taškas). Kaklas ilgas ir status.

Achaltekai turi nuožulnius pečius, ploną odą, stiprias, sunkias, bet geras kojas. Jie yra liekni, su gilia krūtinės ląsta. Achaltekai gali įveikti didžiulius atstumus neėdę ir negėrę. Šie arkliai gyvybingi, budrūs, tačiau gali būti užsispyrę bei energingi ir yra linkę susidraugauti tik su vienu asmeniu.

Kitos ypatybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal tradiciją, arklys buvo laikomas po septyniomis antklodėmis ir šeriamas daug kiaušinio baltymų turinčiu pašaru. Antklodės buvo nuimamos tik lenktynių metu, kergiant ir kelias minutes prieš saulėlydį.

Veislė yra prisitaikiusi prie Turkmėnijos žemių šiurkštumo, kur arkliai turi išgyventi maisto bei vandens stygių. Tai arklius padarė puikiai tinkančius sportui. Veislė įrodė savo ištvermę 1935 metais, kai turkmėnų raitelių grupė jojo 2500 mylių iš Ašchabado į Maskvą. Po 84 dienų jie tris dienas keliavo 235 mylias per dykumą be vandens. Achaltekai dar žinomi kaip geri šuolininkai, dėl jų puikios formos ir grakštumo.

Veislės istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

   Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – stilius, patikslinti pavadinimus, trūksta išnašų į šaltinius
Jei galite, sutvarkykite.
Senovės Akhal-Teke arklys, bronzinis, IV-I a. [1] [2]
Achalteko prisitaikymas
Kreminis achaltekas

Protėviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Veislės protėviai priskiriami gyvūnams, gyvenusiems prieš 3 000 metų. Žinoma daug jų vardų, bet daugiausiai žinomi kaip Nisean arklys. Tačiau tikslius protėvius sudėtinga surasti, todėl, kad anksčiau, apytiksliai 1600 Kristaus metais, arklio veislės šiuolaikine prasme neegzistavo, arkliai buvo identifikuojami kaip vietinio tipo.

Veislė yra labai panaši į dabar išnykusį Turkmeno arklį (Turkman horse), kažkada veistą kaimyniniame Irane. Kai kurie istorikai mano, kad šios dvi veislės yra skirtingos, tačiau jos kilusios iš tų pačių protėvių. Tai ginčytinas, kaip „paukštiena ar kiaušinienė“, klausimas: ar įtakingas arabas buvo šios veislės protėvis, ar pats yra kilęs iš šios veislės. Taip pat yra galimybė kad visos šios, vadinamosios „karštosios grynakraujės“, veislės išsivystė iš vieno, „rytietiško arklio“, pirmtako.

Naudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Turkmėnijos gentainiai, iš pradžių, panaudojo šiuos arklius puldinėjimams. Jie atrankos būdu veisė juos, žodine tradicija darydami kilmės įrašus. Rusai šiuos arklius pavadino „Argamaks“, o juos puoselėti pradėjo klajokliai.

Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1881 metais Turkmėnija tapo Rusijos imperijos dalimi. Gentys kovojo su caru, tačiau galų gale pralaimėjo. Rusijos generolas Kuropatkin pajautė švelnumą ir meilę arkliams, kuriuos jis pamatė kovodamas su Turkmėnais. Galiausiai po karo jis įsteigė besiplečiantį ūkį ir arklius pavadino achaltekais (Akhal-Tekes), pagal Teke Turkmen gentį, kuri gyveno šalia Akhal oazės. Rusai išspausdino pirmą šių žirgų kilmės knygą 1941, kuri apėmė 287 eržilus ir 468 kumeles.

Krizė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Veislė labai nukentėjo, kai Tarybų Sąjunga pareikalavo, kad arkliai būtų paskersti mėsai, bet nepaisant to, visi vietiniai Turkmėnai atsisakė valgyti juos. Galiausiai buvo telikę tik 1 250 arklių, o eksportas iš Tarybų Sąjungos buvo uždraustas. Turkmėnijos vyriausybė dabar naudoja arklius kaip diplomatines dovanas, taip pat kelis parduoda iš varžytinių, kad gautu pinigų pagerintoms arklių veisimo programoms. Vyriškosios lyties arkliai Centrinėje Azijoje nekastruojami.

Kryžminimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XX a. pradžioje achaltekai pradėti kryžminti su grynaveisliais arkliais, siekiant sukurti greitą tolimų lenktynių žirgą. Tačiau anglų achaltekas nebuvo toks lankstus kaip protėvis achaltekas, todėl daugelis mirė dėl šaltų Centrinės Azijos sąlygų. Po 2 600 mylių ištvermingumo lenktynių iš Ašchabado į Maskvą 1935 metais, pasirodė, kad grynaveisliai buvo daug geresnės būklės nei maišyti arkliai. Žirgų kilmės knygos vadyba nusprendė visus hibridinius arklius, gimusius po 1936 laikyti kaip negrynaveisliais, o gimusiais anksčiau leido pasilikti žirgų kilmės knygoje.

Veislės kilmės knyga buvo nutraukta 1975 metais.

Tinkamumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Achaltekas – tai tipiškas klajoklių žirgas, pagarsėjęs savo ištverme. Dėl jų natūralaus atletiškumo jie tinka visoms arklių sporto šakoms. Jie puikiai tinka išjodinėjimui, kliūtiniam jojimui, lenktynėms, ištvermės lenktynėms ir įvairioms šventėms.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Vytautas Barauskas. Achaltekai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]