Absurdizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Absurdizmas – filosofijos teorija, teigianti, kad žmonijos pastangos suvokti visatos, gyvenimo prasmę neišvengiamai bus bevaisės, ir todėl tokios pastangos yra absurdiškos. Pasak absurdistų, tokia prasmė, iš žmogaus perspektyvos, išvis neegzistuoja. Absurdas šiame kontekste reikštų ne „logiškai neįmanomą“, bet greičiau „žmogiškai neįmanomą“.

Absurdizmas siejamas su egzistencializmu, nors nėra tapatūs. Absurdizmo sąvokos pradininku laikomas XIX a. danų filosofas Sorenas Kirkegoras. Kaip atskira įsitikinimų sistema absurdizmas kilo iš egzistencialistinio judėjimo, prancūzų filosofui ir rašytojui Alberui Kamiu atsiskyrus nuo šios filosofinės krypties ir išleidus „Sizifo mitą“. Laikotarpis po Antrojo pasaulinio karo sudarė sąlygas tolesniam absurdistų požiūrių skatinimui bei vystymuisi, ypatingai Prancūzijoje.

Gyvenimo prasmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal absurdizmo teoriją, žmonės tradiciškai stengiasi surasti savo gyvenimo prasmę. Vieniems tokie ieškojimai baigiasi santykinai dvejopai: arba prieinama prie išvados, kad gyvenimas yra beprasmis, ir vienintelis tikras dalykas yra tai, kas yra čia ir dabar, arba „tuštuma“ užpildoma tam tikru tikslu, dažnai pavestu aukštesnės jėgos, kaip kad tikėjimas Dievu. Tačiau tokiu atveju, atradus žmogaus prasmę, gali iškilti klausimas, kokia paties Dievo prasmė. Pasak Kirkegoro, žmogui suvokiamo Dievo tikslo (prasmės) nėra, dėl to tikėjimas Dievu yra absurdiškas.

Kai kurie žmonės, susidūrę su beprasmiškumo suvokimu, gali rinktis savižudybę, nes tokia baigtis jų supratimu tėra neišvengiamos lemties paspartinimas ir pripažinimas, kad gyvenimas nėra vertas gyventi. Albero Kamiu „Sizifo mite“ parodoma, kad savižudybė negali būti tinkamas sprendimas, kadangi jei gyvenimas yra tikrai absurdiškas, tai kovojimas su absurdu yra dar didesnis absurdas; todėl žmogus turėtų gyventi susitaikydamas su faktu, kad gyvena pasaulyje, neturinčiame tikslo.

Pagal Kamiu, gyvenimas vertas gyventi dėl grožio, kurį jis suteikia žmogui. Žmogus gali susikurti savo gyvenimo prasmę, kuri nebūtinai būtų esminė, tačiau suteiktų tikslus, kurių jis galėtų siekti, nors ir su suvokimu, kad ta prasmė išgalvota.

Kritika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Logoterapija gali būti klasifikuojama kaip absurdizmo priešprieša. Šios krypties požiūriu, gyvenimas turi prasmę bet kokiomis aplinkybėmis, netgi ypatingai nepavydėtinomis ar liūdnomis; žmogaus pagrindinė motyvacija gyventi susidaro iš jo valios surasti gyvenimo prasmę; kiekvienas turi laisvę atrasti prasmę savo veiksmuose, patirtyje ar vien pozicijoje, kurią pasirenka priverstas kentėti.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]