Abdur Rahmanas (Afganistano emyras)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Abdur Rahmanas Chanas
Indian Celebrities- Amir Abd al-Raḥmān WDL11441.png
Abdur Rahmanas su karine uniforma apie 1880 m.
Gimė 1844 m.
Kabulas
Mirė 1901 m. spalio 1 d. (~57 metai)
Kabulas
Pareigos Afganistano emyras
1880–1901 m.

Abdur Rahmanas (pušt. عبدالرحمان خان = ʿAbdu-r-Raḥmān-Ḫān; ‎1844 m. – 1901 m. spalio 1 d.) – Afganistano emyras, valdęs 1880–1901 m.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Abdur Rahmanas (ar Abdurachmanas) buvo Afzalo, Afganistano emyro Dosto Muhamedo sūnaus, sūnus. Jis gimė tikriausiai 1844 m. Kabule. Po Dosto Muhamedo mirties 1863 m. jis dalyvavo tėvo kovose dėl sosto prieš dėdę Širą Ali. Po nesėkmių turėjo bėgti iš šalies. Grįžęs po dvejų metų jis padėjo tėvui tapti emyru, tačiau 1869 m. Širas Ali susigrąžino sostą. Abdur Rahmanas pabėgo į Turkestaną (tuomet valdytą Rusijos imperijos). 1879 m. mirus Širui Ali, Abdur Rahmanas, surinkęs rėmėjų, pradėjo žygį į pietus. Tuo metu vyko Antrasis anglų-afganų karas ir britai nenoriai su juo derėjosi dėl Rusijos įtakos jam. 1880 m. liepos 22 d. britai pripažino jį Afganistano emyru mainais į leidimą britams reguliuoti Afganistano užsienio politikos veiksmus. Jis taip pat gavo išmokų iš britų ir pasižadėjimų remti nuo galimos Rusijos imperijos agresijos. Kitais metais jis nukariavo Kandaharą ir Heratą taip įsitvirtindamas vienvaldžiu valdovu.

Pasak Abdur Rahmano, „Pirmas dalykas, kurį aš turėjau įvykdyti, tai padaryti galą nesuskaičiuojamiems plėšikams, vagims, apsišaukėliams pranašams ir karaliukams. Aš turiu pripažinti, kad tai nebuvo lengva užduotis ir man prireikė 15 metų, kol jie pakluso mano valdžiai arba paliko šalį, arba ištremti, arba iškeliaudami į aną pasaulį.“ Abdur Rahmanas žiauriausiais būdais susidorojo su politiniais oponentais ir kriminaliniais nusikaltėliais, tad tuo baisėjosi ir šiaip prie žiaurumų pripratę afganistaniečių liudininkai. 1886 m. jis turėjo įveikti galingos gilzajų genties, o 1887 m. − savo pusbrolio Išako sukilimus. 1890 m. pradžioje jo pajėgos siautėjo Hazaradžate ir 1896 m. užėmė Kafiristaną. Abdur Rahmanas šalyje įtvirtino vieningą centrinę valdžią. Sukūrė administracinį, policijos ir informatorių aparatą. 1893 m. buvo demarkuotos šiaurinės Afganistano sienos su Rusijos imperija ir pasiektas susitarimas su britais dėl sienos su Britų Indija (Diurando linija), tačiau vėliau Abdur Rahmanas tvirtino niekuomet neatsisakęs teisės į už Diurando linijos esančias puštūnų žemes. Valdant Abdur Rahmanui buvo įtvirtinti Cholmas, Mazari Šarifas ir Kabulas. Buvo pareikalauta iš mulų išlaikyti egzaminus prieš atstovaujant valstybę. Jis kvietėsi užsienio specialistus, importavo įrangą šaudmenų gamybai, įsteigė vartojimo prekių ir žemės ūkio įrankių manufaktūras ir pirmąją šiuolaikinę ligoninę Afganistane.

Abdur Rahmanas sumaniai laviravo tarp Britanijos ir Rusijos imperijų interesų Afganistane, buvo pramintas „geležiniu emyru“. Mirė 1901 m. spalio 1 d. Kabule. Sostą paveldėjo jo sūnus Habibula.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]