Abasidų revoliucija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Abual Abaso paskelbimas kalifu, miniatiūra iš XIV a.

Abasidų revoliucija (Abasidų sukilimas) − Abasidų sukurstytas sukilimas arabų kalifate 747751 m., per kurį buvo nuversta Omejadų valdžia ir kalifais tapo Abasidai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Omejadai įtvirtino savo valdančiąją dinastiją kalifo Muavijos I (valdė 661−680 m.) pastangomis. Per Omejadų valdymą arabus lydėjo didžiulė karinė sėkmė. Arabų kalifatas nusitęsė nuo Pirėnų kalnų vakaruose iki Indo upės slėnio rytuose. Užkariautose teritorijose plito islamas, kėlėsi gyventi arabai. Omejadai vienijo šalį įvesdami bendrus pinigus, bendrą administracinę arabų kalbą ir centrinę valdžią, plito didžiulę teritoriją apimanti prekyba. Tačiau kalifate buvo daug ir augančių prieštarų. Kilo nepasitenkinimas Omejadų nesibaigančiomis karinėmis kampanijomis ir dėl nuolat privilegijų suteikimo arabų musulmonams. Nearabų musulmonai nuolat piktinosi didesniais mokesčiais, o Šija, Alidų šalininkai, laikė Omejadus tik valdžios uzurpatoriais ir tikėjo, kad kalifo postas turi priklausyti Ali ir Fatimos palikuonims.

Abasidai buvo Mahometo dėdės Abaso palikuonys. Jie sumaniai išnaudojo nepasitenkinimą Omejadams savo naudai skleisdami antiomejadišką propagandą. Jų veikla sulaukė didelio palaikymo Chorasane, kur vietos arabai ir nearabai ypatingai buvo priešiškai nusiteikę Omejadams. Abasidų rėmėjų tinklas veikė Irake, Palestinoje ir Sirijoje. 747 m. Chorasane prasidėjo jų šalininkų sukilimas su juodomis mahdžio vėliavomis. 748 m. vasarį sukilėliai užėmė Mervą ir patraukė į vakarus. Iki metų pabaigos jie, vadovaujami Abu Salamos ir Abu Muslimo, užvaldė centrinį Iraną. 749 m. jie užvaldė didesniąją dalį Irako ir Kufoje kalifu buvo paskelbtas Abasidų atstovas Abual Abasas as Safa. 750 m. sausį jų pajėgos pasiekė lemiamą pergalę prieš kalifo Marvano II kariuomenę mūšyje prie Didžiojo Zabo upės Šiaurės Irake. Marvanas II pabėgo į Egiptą, kur buvo nužudytas po septynių mėnesių. Omejadų giminės atstovai buvo išžudyti, išskyrus kelis, kurie pasitraukė į Iberiją ir kur Abdur Rahmanas I įkūrė Kordobos emyratą.

Kalifai Abual Abasas as Safa ir Mansūras panaikino etninę ir ekonominę diskriminaciją kalifate, sulygino visų musulmonų teises. Jie sostinę iš Damasko perkėlė į naują miestą Bagdadą. Po valdžios paėmimo Abasidai įtvirtino savo valdžią nurodydami nužudyti vakarykščius sąjungininkus: viziriu paskirtą Abu Salamą ir Irane ypač populiarų Abu Muslimą. Jie nusisuko nuo Šijos ir pradėjo persekioti Alidų teisės į kalifatą šalininkus.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Alexander Mikaberidze. Conflict and Conquest in the Islamic World, 2011, t. I, p. 5-6