Naktinės raganos

Naktinės raganos (vok. Nachthexen), 46-asis gvardijos naktinių bombonešių aviacijos pulkas (rus. 46-й гвардейский ночной бомбардировочный авиационный полк; 46 гнбап), buvęs 588-asis naktinių bombonešių aviacijos pulkas - Antrojo pasaulinio karo laikų tarybinių karinių oro pajėgų moterų aviacijos pulkas, įkurtas Marinos Raskovos iniciatyva, kurios vadas buvo majorė Jevdokija Beršanskaja. Pavadinimą „Naktinės raganos“ pulkui suteikė naktinių bombardavimų iškamuoti vokiečiai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pulkas buvo suformuotas 1941 m. spalio mėn. remiantis TSRS Gynybos liaudies komisariato įsakymu Nr. 0099 „Apie moteriškųjų aviacijos pulkų suformavimą Raudonosios Armijos Karinėse oro pajėgose“.^[1] Formavimui vadovavo Marina Raskova. Asmeninė sudėtis buvo mokoma Engelso mieste. Pulkas nuo kitų dalinių skyrėsi tuo, kad buvo visiškai moteriškas. Tuo pačiu metu buvo suformuoti dar du moteriški aviacijos pulkai, tačiau po kurio laiko jie tapo mišriais, o 588-asis pulkas visą karą liko moteriškas. Visas pulko personalas buvo moterys - nuo mechanikų ir technikų iki šturmanų ir pilotų.

1942 m. gegužės 23 d. pulkas išskrido į frontą, kur atvyko 27 gegužės. Tuo metu pulką sudarė 115 žmonių, dauguma nuo 17 iki 22 m. amžiaus. Pulkas įėjo į 218-tą naktinių bombonešių aviacijos diviziją. Pirmas kovinis skrydis buvo atliktas 1942 m. birželio 12 d.

1943 m. vasario 6 d. pulkas buvo pervadintas į 46-ąjį gvardijos naktinių bombonešių aviacijos pulką.

Išlaisvinant Krymą 1944 m. gegužės mėn. metu pulkas laikinai įėjo į 2-osios gvardijos naktinių bombonešių aviacijos divizijos sudėtį. Nuo 1944 m. gegužės 15 d. pulkas įėjo į 325-tą naktinių bombonešių aviacijos diviziją.

1945 m. spalio 15 d. pulkas buvo išformuotas, o didžioji dalis lakūnių - demobilizuotos.

Ginkluotė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pulkas buvo ginkluotas lėktuvais Po-2 (buvusiais U-2). Suformuotas pulkas turėjo 20 lėktuvų Po-2, paskui jų skaičius padidėjo iki 45, o karui baigiantis pulkas rikiuotėje turėjo 26 kovinius Po-2.

Lėktuvas Po-2 buvo medinis-audeklinis, su dviem atviromis kabinomis, sukurtas kaip mokomasis lėktuvas. Dėl „mokomosios“ praeities lėktuvas turėjo dvi valdymo sistemas - tiek lakūno, tiek šturmano kabinose. Buvo atvejų, kai lėktuvą parskraidindavo šturmanė, nes pilotė būdavo žuvusi ar sunkiai sužeista.
Lėktuvas neturėjo radijo ryšio ir šarvuotų sėdynių nugarėlių. Silpnas variklis leido skristi ne greičiau kaip 120 km/val. Nebuvo bombų skyriaus, bombas (nuo 100 iki 300 kg, dažniausiai 150-200 kg) kabindavo po sparnais. Per naktį atlikdavo kelis išskridimus, todėl per naktį išmesdavo tiek bombų, kiek vidutinis bombonešis per vieną skrydį.

Iki 1944 m. pabaigos pilotės neimdavo parašiutų, vietoj jų geriau pakabindavo dar 20 kg bombų.

1944 m. atsirado pirmieji kulkosvaidžiai lėktuvuose Po-2. Iki tol vieninteliai ginklai lėktuve buvo pistoletai TT.

Jau karo pradžioje šis lėktuvas biplanas buvo pasenęs ir lėtas. Jų lakūnai naudodavosi ypatingu lėktuvo manevringumu ir mažu greičiu. Po-2 didžiausias greitis buvo mažesnis už vokiečių naikintuvų Messerschmitt Bf 109 ir Focke-Wulf Fw 190 minimalų greitį. Todėl vokiečių naikintojams būdavo labai sunku numušti Po-2. Naktinių Po-2 pilotai priartėję prie taikinio ir išjungdavo ir toliau sklęsdavo iki bombų išmetimo taško. Lėktuvo variklis tylėdavo, girdėdavosi tik vėjo šniokštimas.

Vadai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pulko vadas - majorė Jevdokija Beršanskaja
eskadrilių vadai:
- Jevgenija Žigulenko - Tarybų Sąjungos didvyrė.
- Tatjana Makarova - Tarybų Sąjungos didvyrė.
- Nina Uljanenko - Tarybų Sąjungos didvyrė, eskadrilės šturmanė.

Kovų kelias[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1942 m. birželio 12 d. - pirmasis kovinis skrydis. Pulkas veikė Salo stepėse, patyrė pirmųjų nuostolių.
Iki 1942 m. rugpjūčio kovėsi ties Miuso, Doneco ir Dono upėmis, Stavropolio priemiesčiuose.
1942 m. rugpjūtis-gruodis - dalyvavo Vladikaukazo gynyboje.
1943 m. sausį pulkas dalyvavo pralaužiant priešo gynybos linijas.
1943 m. kovas - rugsėjis - pulko lakūnės dalyvavo pralaužiant vokiečių „Žydrąją liniją“ Tamanės pusiasalyje ir išvaduojant Novorosijską.
1943 m. lapkritis - 1944 m. pradžia - pulkas palaikė desantų išlaipinimą Kerčės pusiasalyje (ir garsų Eltigeno deantą), Krymo pusiasalio ir Sevastopolio išvadavimą.
1944 m. birželis-liepa - pulkas kovojo Baltarusijoje, dalyvavo išvaduojant Mogiliovą, Červenę, Minską, Balstogę.
Nuo 1944 m. rugpjūčio pulkas dalyvavo kovose Lenkijoje, vaduojant Augustavą, Varšuvą, Ostrolenką.
1945 m. sausis - pulkas kovėsi Rytprūsiuose.
1945 m. kovas - pulkas dalyvavo išvaduojant Gdynę ir Gdanską.
1945 m. balandis - karo pabaiga - pulkas dalyvavo mūšiuose pralaužiant vokiečių gynybą palei Oderį.

Per tris veiklos metus pulkas nė karto nebuvo atitrauktas performavimui.

Kovinės veiklos apimtys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dalyvaudamas kovos veiksmuose pulko lakūnės atliko 23 672 kovos skrydžius. Iš jų:

Kovose už Kaukazą - 2920 skrydžių
Vaduojant Kuibanę, Tamanę, Novorosijską - 4623 skrydžius
vaduojant Krymą - 6140 skrydžių
vaduojant Baltarusiją – 400 skrydžių
vaduojant Lenkiją - 5421 skrydis
kovojant Vokietijoje – 2000 skryudžių.

Tarp skrydžių būdavo 5-8 minučių tarpas, o per naktį ekipažas kartais padarydavo 6-8 skrydžius vasarą, 10-12 skrydžių 0 žiemą.

Pulko lėktuvai ore išbuvo 28 676 valandų (1191 parą).

Lakūnės numetė 2 902 980 kg bombų, 26 000 padegamųjų užtaisų.
Neišsamiais duomenimis pulkas sunaikino:

17 perkėlų
9 geležinkelio ešelonus
2 geležinkelio stotis
46 sandėlius,
12 cisternų su degalais
1 lėktuvą
2 baržas
76 automobilius
86 ugnies taškus
11 prožektorių.

Buvo sukelta 811 gaisrų ir 1092 galingi sprogimai. Numesti 155 maišai su šaudmenimis ir maisto produktais apsuptiems tarybiniams kareiviams.

Nuostoliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Koviniai pulko nuostoliai buvo 32 žmonės. Lakūnės žūdavo už fronto linijos, tačiau nė viena jų nėra likusi dingusi be žinios. Po karo pulko komisarė Jevdokija Račkevič už buvusių pulko narių surinktus pinigus apkeliavo pulko kovų vietas ir surado visų žuvusių lakūnių kapus.

Buvo ir nekovinių nuostolių. Pvz.:

1943 m. rugpjūčio 22 d. ligoninėje nuo tuberkuliozės mirė pulkų ryšių viršininkė Valentina Stupina.^[2]
1943 m. balandžio 10 d. jau aerodrome, po eilinio išskridimo, žuvo trys merginos - tamsoje besileidžiantis lėktuvas nutūpė ant kito, ką tik nusileidusio.^[3]

Buvo ir ekipažų, kurie žuvo dar nepasiekę fronto, apmokymo metu.

Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1943 m. spalio 9 d. - už pasižymėjimą išvaduojant Tamanės pusiasalį pulkui suteiktas garbės vardas Tamanės (rus. Таманский)
1944 m. balandžio 24 d. pulkas už dalyvavimą išvaduojant Feodosiją apdovanotas Raudonosios Vėliavos ordinu.
Už Baltarusijos išvadavimą pulkas apdovanotas III laipsnio Suvorovo ordinu.

Todėl visas pulko pavadinimas karo pabaigoje buvo toks - 46-asis gvardijos Raudonosios vėliavos ir III laipsnio Suvorovo ordinų Tamanės naktinių bombonešių aviacijos pulkas (rus. 46-й гвардейский Краснознамённый Таманский ордена Суворова 3-й степени ночной бомбардировочный авиационный полк)