Žemutinės Gvinėjos miškai
_(20385441742),_Regenw%C3%A4ldern_%26_Dahomey-L%C3%BCcke.png){kind=link}
Žemutinės Gvinėjos miškai - tai pietinės Vakarų Afrikos pakrantės atogrąžų drėgnųjų plačialapių miškų regionas, besidriekiantis palei šiaurės rytinę Gvinėjos įlankos pakrantę nuo rytinio Benino per Nigeriją ir Kamerūną. Žemutinės Gvinėjos miškai taip pat apima nedidelę, Centrinės Afrikos vakarinę dalį, esančia palei Gvinėjos įlankos šiaurės rytinę pakrantę.[1]
Dahomėjos tarpeklis - savanų ir sausmiškių regionas Toge ir Benine, skiria Žemutinės Gvinėjos miškus nuo į vakarus esančių Aukštutinės Gvinėjos miškų, kurie tęsiasi palei šiaurės vakarinę Gvinėjos įlankos pakrantę nuo Togo iki Liberijos ir į šiaurę iki Gvinėjos.[1]
Žemutinės Gvinėjos miškai šiaurėje ir šiaurės rytuose pereina į sausesnę Gvinėjos vidinių miškų ir savanų mozaiką bei Šiaurės Kongo miškų ir savanų mozaiką, o pietryčiuose - į Paatlantės Kongo drėgnuosius miškus, kurių riba yra Sanagos upė Kamerūne.[1]
Žemutinės Gvinėjos miškai turi daug biotinių panašumų su Aukštutinės Gvinėjos miškais ir šie miškų regionai bendrai vadinami Vakarų Afrikos Gvinėjos miškais.[1]
Didžiausios upės - Nigeris ir Sanaga.
Didžiausi šio miškų regiono miestai: Nigerijoje (Lagosas, Ibadanas, Beninas, Port Harkortas, Varis), Kamerūne: Duala.
Ekoregionai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pasaulio gamtos fondas Žemutinės Gvinėjos miškus yra suskirstęs į keletą atskirų mažesnių ekoregionų:
- Nigerijos žemumų miškai (Togas, Nigerija)
- Nigerio deltos pelkingieji miškai (Nigerija)
- Kroso-Nigerio pereinamieji miškai (Nigerija)
- Kroso-Sanagos-Bioko pakrančių miškai (Nigerija, Kamerūnas, Pusiaujo Gvinėja)
- Kamerūno aukštumų miškai (Nigerija, Kamerūnas)
- Kamerūno kalno ir Bioko kalnų miškai (Kamerūnas, Pusiaujo Gvinėja)
- San Tomės, Prinsipės ir Anobono drėgnieji žemumų miškai (Pusiaujo Gvinėja, San Tomė ir Prinsipė)
Pasaulio gamtos fondas du Žemutinės Gvinėjos miškų regionus savo „Global 200“ reitinge yra paskelbęs prioritetiniais išsaugojant. Pasaulio gamtos fondo „Kongo pakrančių miškų“ regionas apima Kroso-Sanagos-Bioko pakrančių miškus, San Tomės, Prinsipės ir Anobono drėgnųjų žemumų miškus ir Atlanto pakrantės pusiaujo miškų ekoregionus. „Kamerūno aukštumų miškai“ Global 200 regionų reitinge apima Kamerūno aukštumų miškus bei Kamerūno kalno ir Bioko kalnų miškų ekoregionus.
Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tai atogrąžų ir drėgno klimato regionas, aukščiausia metinė temperatūra svyruoja nuo +30 iki +36 °C šilumos. Vėsesnė šio temperatūros intervalo dalis yra netoli pakrantės, o temperatūra kila einant gilyn į žemyna. Temperatūra regione mažai priklauso nuo metų sezoniškumo, ir temperatūros maksimumai ir minimumai išlieka panašūs ištisus metus bet kurioje vietovėje.[1]
Kamerūno kalno apylinkėse metinis kritulių kiekis vietomis gali siekti 10 000 mm per metus, ir palaipsniui mažėja kilant aukštyn, jo viršūnėje iškrinta mažiau nei 2 000 mm kritulių. Nigerijos žemumų miškų ir Kros Nigerio pereinamųjų miškų ekoregionai yra santykinai mažiau drėgni, juose metinis kritulių kiekis mažėja nuo 2 000-2 500 mm netoli įlankos pakrantės, ir 1 500-2 000 mm einant toliau į žemyno gilumą.[1]
Toks šiltas, drėgnas ar labai drėgnas klimatas sudaro didelę, teigiamą įtaką regione, suteikia geras sąlygas klestėti didelei rūšių biologinei įvairovei.[1]
Gyvūnija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Čia gyvena afrikiniai miškiniai drambliai (Loxodonta cyclotis), mažieji hipopotamai (Choeropsis liberiensis) ir kiti žinduoliai, iš kurių labai didelė primatų (Primates) būrio rūšių įvairovė, iš jų 9 rūšys šiuose miškuose yra endeminės. Čia gyvena Pan troglodytes ellioti porūšio paprastosios šimpanzės, Gorilla gorilla diehli porūšio lygumų gorilos, raudonausės markatos (Cercopithecus erythrotis), Allochrocebus preussi, Mandrillus leucophaeus, Euoticus pallidus, Piliocolobus preussi, Piliocolobus pennantii, Cercopithecus sclateri[1] ir kitos jų rūšys.
Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 1,7 researchgate.net / Ecosystem Profile Guinean Forests of West Africa Biodiversity Hotspot; Authors: Jamie Carr, Adewale Adeleke, Kenneth Angu Angu, Elise Belle, Neil D. Burgess, Savrina Carrizo, Argyrios Choimes, Nonie Coulthard, William Darwall, Wendy Foden, Jean-Marc Garreau, Wenceslas Gatarabirwa, Charlotte Hicks, Daniel Kapijimpanga, Emily King, Kellee Koenig, Santiago Martinez, Han Meng, Samuel Kofi Nyame, Beth Polidoro, Sebastien Regnaut, Yara Shennan-Farpon, G. Shepherd, Kevin Smith, Arnout van Soesbergen, Jacques Somda, Gretchen Marie Walters | December 2015
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- onlinelibrary.wiley.com / The partitioning of Africa: statistically defined biogeographical regions in sub-Saharan Africa; H. Peter Linder, Helen M. de Klerk, Julia Born, Neil D. Burgess, Jon Fjeldså, Carsten Rahbek. Journal of Biogeography | First published: 21 May 2012