Gvinėjos įlanka

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Gvinėjos įlanka

Gvinėjos įlanka – Atlanto vandenyno dalis pietvakarių Afrikos pakrantėje. Istoriškai taip susiklostė, kad pietvakarių Afrikos krantas į šiaurę nuo įlankos vadinosi aukštutine Gvinėja, o į rytus – žemutine Gvinėja. Gvinėjos vardas davė pavadinimus ir trims valstybėms Afrikoje: Gvinėjai, Bisau Gvinėjai ir Pusiaujo Gvinėjai, taip pat ir Naujosios Gvinėjos salai pietryčių Azijoje.

Įlankos plotas 1,5 mln. km². Didžiausias gylis 6363 m. Šiaurės rytuose dalijasi į 2 įlankas – Biafros ir Benino. Gausu nedidelių vulkaninių salų (Biokas, San Tomė, Prinsipė). Didžiausi uostai: Abidžanas (Dramblio Kaulo Krantas), Akra, Tema, Sekondis-Takoradis (visi – Gana), Lomė (Togas), Lagosas (Nigerija), Librevilis (Gabonas).

Salos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gvinėjos įlankoje yra salų, didžiausios iš jų yra pietvarių ir šiaurės rytų salų grandinėje, kuri suformuoja dalį Kamerūno linijos.

Anobonas, dar žinomas kaip Pagalu arba Pigalu, – sala, kuri priklauso Pusiaujo Gvinėjai.

Bobovasi sala – sala vakarinėje Afrikos pakrantėje, priklauso vakariniam Ganos regionui.

Biokas – sala vakarinėje Afrikos pakrantėje, priklauso Pusiaujo Gvinėjai.

Koriskas – sala, priklausanti Pusiaujo Gvinėjai.

Didysis Elobėjus ir Mažasis Elobėjus – dvi salos, kurios priklauso Pusiaujo Gvinėjai.

San Tomė ir Prinsipė (oficialiai Demokratinė San Tomės ir Prinsipės respublika) – dviejų salų valstybė, buvusi Portugalijos kolonija. Sudaryta iš San Tomės ir Prinsipės salų, kurios viena nuo kitos nutolusios 140 km, o nuo Gabono krantų – apie 225–250 km. Abi salos priklauso Kamerūno ugnikalnių linijai.