Gvinėjos įlanka

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Gvinėjos įlanka

Gvinėjos įlanka – Atlanto vandenyno dalis pietvakarių Afrikos pakrantėje. Istoriškai taip susiklostė, kad pietvakarių Afrikos krantas į šiaurę nuo įlankos vadinosi Aukštutine Gvinėja, o į rytus – Žemutine Gvinėja. Gvinėjos vardas davė pavadinimus ir trims valstybėms Afrikoje: Gvinėjai, Bisau Gvinėjai ir Pusiaujo Gvinėjai, taip pat ir Naujosios Gvinėjos salai pietryčių Azijoje.

Įlankos plotas 1,5 mln. km². Didžiausias gylis 6363 m. Šiaurės rytuose dalijasi į 2 įlankas – Biafros ir Benino. Gausu nedidelių vulkaninių salų (Biokas, San Tomė, Prinsipė). Didžiausi uostai: Abidžanas (Dramblio Kaulo Krantas), Akra, Tema, Sekondis-Takoradis (visi – Gana), Lomė (Togas), Lagosas (Nigerija), Librevilis (Gabonas).

Salos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gvinėjos įlankoje yra salų, didžiausios iš jų yra pietvakarių ir šiaurės rytų salų grandinėje, kuri suformuoja dalį Kamerūno linijos.

  • Anobonas, dar žinomas kaip Pagalu arba Pigalu, – sala, kuri priklauso Pusiaujo Gvinėjai.
  • Bobovasi sala – sala vakarinėje Afrikos pakrantėje, priklauso vakariniam Ganos regionui.
  • Biokas – sala vakarinėje Afrikos pakrantėje, priklauso Pusiaujo Gvinėjai.
  • Koriskas – sala, priklausanti Pusiaujo Gvinėjai.
  • Didysis Elobėjus ir Mažasis Elobėjus – dvi salos, kurios priklauso Pusiaujo Gvinėjai.
  • San Tomė ir Prinsipė (oficialiai Demokratinė San Tomės ir Prinsipės respublika) – dviejų salų valstybė, buvusi Portugalijos kolonija. Sudaryta iš San Tomės ir Prinsipės salų, kurios viena nuo kitos nutolusios 140 km, o nuo Gabono krantų – apie 225–250 km. Abi salos priklauso Kamerūno ugnikalnių linijai.