Šyvio šokdinimas

Šyvio šokdinimo personažai prie Gražiškių miestelio paminklo.

Šyvio šokdinimu vadinama Gražiškiuose tarp Kalėdų ir Trijų Karalių švenčiama šventė, kurios metu įvairūs persirengėliai lanko gyventojų sodybas ir atlieka jiems būdingus vaidmenis. Šyvio šokdinimas priskiriamas Užgavėnių švenčių ciklui.

Šventė buvo du kartus nufilmuota Lietuvos televizijos (1974 ir 2000 m.), apie ją sukurtas dokumentinis filmas. Šyvio šokdinimas laimėjo pirmą vietą 2003–2004 m. Kultūros ministerijos ir Lietuvos liaudies kultūros centro konkurse „Tradicija šiandien“.

Šyvio šokdinimo šventė yra švenčiama ir kai kuriose kitose Europos šalyse.

Istorija

Šyvio šokdinimas pirmą kartą minimas XVIII a. rašytiniuose šaltiniuose. Anksčiau šį paprotį praktikavo daug Pietvakarių Lietuvos kaimų, tačiau iki šių dienų jis išlikęs tik Gražiškiuose. Manoma, jog šyvio šokdinimas yra kilęs iš Prūsijos.

Šventės eiga

Šyvio šokdinime dalyvauja 16-20 personažų: šyvis, vadas, 4 kareiviai, šlavėjas, skambintojas, 2 muzikantai, keli čigonai, vedlys su meška, gandras, velnias, daktaras, kasininkas, žydas.

Žygiuojant eisenai per kaimą, priekyje žengia kareiviai, vedini savo vado. Jis, užėjęs į namus, pasisveikina, palinki gerų metų ir paklausia, ar šeimininkai priima, ar norės pasižiūrėti kaip šoka šyvis. Jei atsakymas teigimas, ženklą duoda skambintojas, kelią pašluoja šlavėjas, kareiviai sutraukia dainą. Tada, kol šoka šyvis, kiekvienas kaukės herojus atlieka savo vaidmenį. Pabaigus šokį, šeimininkai duoda lauktuvių, visi atsisveikina. Paskutinis namą palieka vadas.

Kaimo gyventojas Kazys Bakūnas taip prisimena šventę:

Šyvis su savo palyda gyventojo kieme.

“Šyvio šokdinime dalyvavau daug kartų. Eidavome paprastai pas visus gyventojus. Priėję sodybas, pabelsdavaome į duris ir vadas mandagiai klausdavo: “šeimininke, gal įsileisite pašokdinti šyvuką?”. Gavęs sutikimą, kaukės lauke apsirengdavo, skambintojas paskambindavo varpeliu. Pradėdavo groti muzikantai. Tuomet vadas sušvilpdavo švilpuku. Muzika nutildavo. Į patį didžiausią kambarį įžygiuodavo 4 kareiviai ir vadas. Nuaidėdavo komanda: “Sustot! Ramiai! Dešinėn! Kas antras 2 žingsnius į priekį marš! Lygiuot! Prieš vienas kitą sustot! Ramiai!”. Po to seka komanda: “kardus aukštyn!”. Kareiviai sukryžiuoja kardus ir suremia virš galvų. Vadas sušunka: “daina!”. Kareiviai pradeda dainuoti liaudies dainą “oi, kareivi, kareivėli!”. Po to padainuoja dar vieną dainą, kurią išsirenka šeimininkai. Po to, vadui sukomandavus, visi 4 kareiviai stoja sargybon kambario šonuose. Pradėjus vėl groti muzikantams, įbėga šlavėjas, šluodamas grindis. Vėl suskambinus skambintojui, įjoja šyvis. Muzikos fone šyvis šoka, vikriai spardydamasis „kojomis“. Pasibaigus šokiui, viena po kitos įeina likusios kaukės. Velnias įbėgęs ką nors ištepa smala arba iš rago duoda paragauti „peklos gėrimo“, amžinai prašo, kad kas nors pačiupinėtų jo uodega, prismaigstytą adatų. Čigonė siūlo pavaražyti kortas. Čigonas plaka čigonę pančiu už tai, kad ši nemoka išprašyti pinigų. Gandras įsikandęs snape lėlę eina merginų ar moterų link, gerai jas apžvelgia ir kuriai nors numeta lėlę. Meška, prisikalusi į „letenas“ vinių, kalbina vyrus su ja išbandyti jėgas. Pasibaigus vaidinimui, šlavėjas su šluota užmauta ant medinio koto, vėl išluoja kambarį. Vadas nuoširdžiai padėkoja šeimininkams už priėjimą. Eisena keliauja toliau. Šiai šventei pasiruošti padėdavo visi kaimo gyventojai: siuvėjai, batsiuviai, kalviai..."

Literatūra

• J. Lukoševičius, A. Petrulis, A. Žilinskas. Gražiškiai. 2002
• „Liaudies kultūra“, 2001 m., Nr 6., 26-34 psl.