Šv. Kryžiaus Paulius
| Kryžiaus Paulius | |
|---|---|
| |
| Gimimo vardas | Paolo Francesco Danei |
| Gimė | 1694 m. sausio 3 d. Ovada, Savojos grafystė |
| Mirė | 1775 m. spalio 18 d. (81 metai) Roma, Popiežiaus sritis |
| Šventasis | |
| Paskelbtas palaimintuoju | 1853 m. gegužės 1 d. |
| Kanonizuotas | 1867 m. birželio 29 d. |
| Kanonizavo | Pijus IX |
| Šventė | spalio 19 d. spalio 20 d. (JAV) |
 Vikiteka |
Šv. Kryžiaus Paulius |
Šventasis Kryžiaus Paulius (it. San Paolo della Croce; 1694 m. sausio 3 d. – 1775 m. spalio 18 d.) – Romos Katalikų Bažnyčios šventasis, mistikas, Pasionistų ordino įkūrėjas.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kryžiaus Paulius, kurio tikrasis vardas Paolo Francesco Danei, gimė Ovados miestelyje[1], Pjemonte, tarp Turino ir Genujos, Savojos grafystėje, Šiaurės Italijoje.
Jo tėvai buvo Luca ir Anna Maria Massari Danei (kartais rašoma Daneii).[2] Jo tėvas turėjo nedidelę parduotuvę ir, stengdamasis sudurti galą su galu, kilnojo šeimą ir parduotuvę iš vieno miestelio į kitą netoli Genujos[3]. Paulius buvo antrasis iš šešiolikos vaikų, iš kurių išgyveno šeši, ir anksti pažino gyvenimo sunkumus. Ankstyvąjį išsilavinimą Paulius įgijo iš kunigo, vadovavusio berniukų mokyklai Kremolino mieste Lombardijoje. Sulaukęs penkiolikos metų, jis grįžo į savo namus Kastelace, kur jis mokė katekizmo netoli namų esančiose bažnyčiose.[3]
Atsivertimą į maldos gyvenimą Paulius patyrė būdamas 19 metų[4]. Paveiktas Pranciškaus Salezo „Traktato apie Dievo meilę“ ir Kapucinų ordino kunigų nurodymų, jis visam gyvenimui įsitikino, kad Dievą lengviausia rasti Kristaus kančioje.
1715 m. Paulius paliko savo namus ir darbą, kur padėdavo tėvui, ir išvyko į kryžiaus žygį prieš turkus, kurie kėlė grėsmę Venecijos Respublikai, tačiau netrukus suprato, kad kario gyvenimas nėra jo pašaukimas ir nusprendė grįžti padėti šeimos versle. 1716 m. pabaigoje, grįždamas namo, sustojo Novelo mieste, kur iki 1716 m. pabaigos padėjo senstančiai, vaikų neturinčiai porai. Jie pasiūlė jam tapti jų įpėdiniu, bet jis atsisakė.[4] Jo dėdė, kunigas Kristupas Daneii, bandė suorganizuoti vedybas, bet Paulius neketino vesti.
Kai Pauliui buvo 26 metai, jis patyrė keletą maldos išgyvenimų, kurių metu jam tapo aišku, kad Dievas kviečia jį kurti bendruomenę, kuri gyventų evangelinį gyvenimą ir skatintų Dievo meilę, apreikštą Jėzaus kančioje. Legenda pasakoja, kad regėjime jis išvydo save apsirengusį drabužiu, kurį jis ir jo bendražygiai dėvės[5]. Pirmasis Pauliaus gautas bendruomenės pavadinimas buvo „Jėzaus vargdieniai“; vėliau jie imti vadinti Jėzaus Kristaus kančios kongregacija, arba Pasionistais.
Padrąsintas savo vyskupo, kuris jį aprengė juodu eremito apsiaustu, 1720 m. pabaigoje per keturiasdešimties dienų rekolekcijas Paulius parašė savo naujosios bendruomenės (kurios kol kas buvo vienintelis narys)[1] regulą. Bendruomenė turėjo gyventi atgailos gyvenimą vienatvėje ir neturte, kuo paprasčiau mokydama žmones, kaip apmąstyti Jėzaus kančią.
Pirmasis jo palydovas buvo jo paties brolis Jonas Krikštytojas. Manydami, kad norint gauti regulos patvirtinimą būtina gyventi Romoje, Paulius ir Jonas Krikštytojas priėmė kardinolo Corrandini kvietimą padėti įkurti naują kardinolo steigiamą ligoninę. Broliai savo jėgas skyrė slaugai ir rūpinosi pacientų bei personalo pastoraciniais poreikiais.[6]
Po trumpo pastoracinės teologijos kurso popiežius Benediktas XIII įšventino brolius į kunigus 1727 m. birželio 7 d. Šventojo Petro bazilikoje Romoje[6]. Po šventimų jie atsidėjo pamokslavimo misijoms parapijose, ypač atokiose kaimo vietovėse, kur nebuvo pakankamo skaičiaus pastoraciją vykdančių kunigų. Paulius garsėjo kaip vienas populiariausių to meto pamokslininkų tiek dėl savo žodžių, tiek dėl dosnių gailestingumo darbų[7]. Jų pamokslavimo apaštalavimas ir seminarijose bei vienuolynuose rengiamos rekolekcijos atkreipė kitų dėmesį į jų misiją, ir pamažu bendruomenė ėmė augti.
Pirmasis vienuolynas buvo atidarytas 1737 m. Monte Ardžentarijuje (Groseto provincija); bendruomenę tuomet sudarė devyni nariai. Paulius savo vienuolynus vadino „rekolekcijomis“, norėdamas pabrėžti vienatvės ir kontempliacijos gyvenimą, kuris, jo manymu, buvo būtinas žmogui, norinčiam skelbti Kryžiaus žinią. Jo bendruomenės nariai turėjo kasdien bent tris valandas skirti kontempliatyvinei maldai. Pirmųjų pasionistų praktikuojamas gyvenimo asketiškumas neskatino didelio skaičiaus žmonių, tačiau Paulius pirmenybę teikė lėtam, kartais skausmingam augimui, o ne kažkam įspūdingesniam.
Išliko daugiau kaip du tūkstančiai jo laiškų, dauguma jų – dvasinio vadovavimo laiškai.
Jis mirė 1775 m. spalio 18 d.[7] šventųjų Jono ir Pauliaus vienuolyne (SS. Giovanni e Paolo). Iki jo mirties Kryžiaus Pauliaus įkurtai kongregacijai priklausė šimtas aštuoniasdešimt tėvų ir brolių, gyvenusių dvylikoje rekolekcijų, daugiausia popiežiaus valstybėse. Korneto mieste (dab. Tarkvinija) taip pat veikė kontempliatyviųjų vienuolių vienuolynas, kurį Paulius įkūrė likus keleriems metams iki mirties, kad savo maldos ir atgailos gyvenimu skatintų Jėzaus kančios atminimą.
Palikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1852 m. spalio 1 d. popiežius Pijus IX jį paskelbė palaimintuoju, o 1867 m. birželio 29 d. kanonizavo[7]. Po dvejų metų jo šventė buvo įtraukta į Romos kalendorių ir švenčiama balandžio 28 d. 1969 m. ji tapo neprivaloma atminimo švente ir buvo perkelta į spalio 19 d., t. y. kitą dieną po jo mirties (spalio 18 d.), kuri yra šventojo evangelisto Luko šventė. Jo šventė Jungtinėse Amerikos Valstijose švenčiama spalio 20 d., nes spalio 19 d. JAV švenčiama Šiaurės Amerikos kankinių šventė.
San Paolo della Croce a Corviale – titulinė bažnyčia Romoje, dedikuota Kryžiaus Pauliui, pastatyta 1983 m. Jo vardu taip pat pavadintos bažnyčios Porto Erkolėje, Kasonėje ir Mandurijoje[8].
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Devine, Arthur. "St. Paul of the Cross. " The Catholic Encyclopedia. Vol. 11. New York: Robert Appleton Company, 1911. 17 Sept. 2014
- ↑ Teachers, Sophia Institute for. The Church is Christ's Body Textbook: Spirit of Truth: High School Course 4. ISBN 9781622827756.
- ↑ 3,0 3,1 „St. Paul of the Cross“, The Passionists – St. Paul of the Cross Province Archyvuota kopija 2014-10-06 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 4,0 4,1 Schepers, Elmer. „St Paul of the Cross, Mystic and Passionist Founder“ Archyvuota kopija 2014-03-28 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ „Paul of the Cross“, Saints Resource, RCL Benziger
- ↑ 6,0 6,1 Bialas C.P., Martin. In This Sign – The Spirituality of St. Paul of the Cross, Ways of Prayer 9, Dominican Publications, Dublin, 1979
- ↑ 7,0 7,1 7,2 Foley O.F.M., Leonard. „St. Paul of the Cross“, Franciscan Media
- ↑ Rocchi, Giulia. „A San Paolo della Croce la festa patronale all'insegna della "gioia" | DIOCESI DI ROMA“.