Šmidto malūnas

Šmidto malūnas – XIX a. kepurinis, akmens mūro, 4 aukštų, siaurėjančio į viršų cilindro formos vėjo malūnas su technologine įranga Kupiškio centrinėje miesto dalyje. Nochemo Šmidto malūnas laikomas seniausiu iš mieste išlikusių malūnų.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Malūnas pastatytas XIX a. II pusėje, apie 1880 m. Malūnas priklausė dvarininkui (?) Minkevičiui. Vėliau jį nusipirko žydas Chonelis Šmidtas, prasidėjo pastato rekonstrukcijos ir verslo plėtra. Pastačius garo variklį, atsisakyta vėjo: 1922 m. šis malūnas jau vadinamas garo malūnu. 1921–1923 m. Ch. Šmidtas jau turėjo lentpjūvę, milo vėlyklą ir elektros stotį, vilnų karšyklą.

Po Chonelio mirties verslą paveldėjo sūnus Nochamas Šmidtas (1929 m. jis jau nurodomas kaip savininkas). Kompleksas ir toliau vystytas (4 deš. pradžios šaltiniuose nebeminima lentpjūvė). Buvo atnaujintas pats malūnas: iš garo jis tapo „motoriniu“ – girnas pradėjo sukti vidaus degimo variklis (minimas nuo 1931 m.). Malūne naudota Anglijoje, Švedijoje ir Vokietijoje pagaminta įranga, per mėnesį būdavo sumalama 350–370 tonų grūdų, gamintos kruopos, įvairūs miltai. Norinčių susimalti būdavo eilės, tekdavo laukti ir per naktį, o darbininkai dirbę dvejomis pamainomis. Klientų patogumui prie malūno buvo įrengtos arklidės bei patalpos nakvynei. Įmonėse dirbo samdyti darbininkai: menami Bolna, Merkys, Tamašauskas ir kt. Darbininkai įsikūrė buvusiame name (dabar Malūnų g. 11).

1932 m. pradėti atnaujinimo darbai: elektrinei nupirkti trys dyzeliniai varikliai, seni elektros stulpai pakeisti naujais, pertempti laidai. Buvo apšviestos Kupiškio gatvės, elektra tiekta geležinkelio stočiai ir netoliese esančiam Račiupėnų kaimui.

Nochamas Šmidtas – buvo laikomas Kupiškio „šviesos ministeriu“ ir „milijonieriumi“. Jis pirmasis Kupiškyje įsigijo lengvąjį automobilį, buvo Lietuvos malūnų sąjungos narys. Šmidtas su šeima gyveno netoli malūno (dabar S. Dariaus ir S. Girėno g. 12). 1931 m. Kupiškio valsčiui jis įsipareigojo miestą (3 km spinduliu nuo elektrinės) nuo saulėlydžio iki 1 valandos nakties aprūpinti elektra. Elektra kainavusi nepigiai: 1931 m. – 1,5 lito už kWh, vėliau – 1,2. Nemaža dalis gyventojų elektra nesinaudojo, o tie, kurie naudojosi, kaip įmanydami ją taupė. 1935 m. Kupiškyje prasidėjo elektros boikotas, kuris privertė stoties savininką kainą sumažinti iki 1 lito už kWh.

Būdamas žydu Šmidtas dalyvavo ir lietuvių organizacijų veikloje – buvo Tautininkų sąjungos valdybos nariu. Taip pat buvo Kupiškio savanorių ugniagesių draugijos (įkurta 1925 m.), kurios veikloje dalyvavo lietuviai ir žydai, iždininku. Šmidtas jo darbininkų palikuonių apibūdinamas kaip rūpestingas šeimininkas, jis laiku, kas savaitę, mokėdavęs algas (apie 70 litų). Šmito vardu kupiškėnai buvo pavadinę ir gatvę.

Prasidėjus Antrajam pasauliniui karui, turtingiausiu Kupiškio žmogumi vadintas N. Šmidtas liko Lietuvoje. 1940 m. jo malūnas ir elektros stotis buvo nacionalizuoti, o 1941 m. jis pats, kaip ir didžiuma kitų Kupiškio žydų, – nužudytas.

1941–1944 m. malūno direktoriumi dirbo buvęs Nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas, generolas Jonas Černius (1898–1977). Jis turėjo karinį-inžinerinį išsilavinimą, 1941 m., pasitraukęs iš sovietinės karo tarnybos, dirbo inžinieriumi Malūnų centre Kaune, po to likimas sugrąžino į Kupiškį (čia buvo ir gimęs). 1944 m. emigravo į Vakarus.

1949 m. malūnas nacionalizuotas. Sovietiniais metais jis priklausė buitiniam gyventojų aptarnavimo kombinatui, aptarnavo miestą ir apylinkes. Tiesioginės paskirties malūnas nebeatliko. Aplink malūną apstatyti papildomi pastatai. Vėliau įsikūrė paminklų dirbtuvės, garažai.

2018 m. parengtas malūno restauravimo projektas. Išlikę autentiško priestato fachverko stiliaus konstrukcijos sienos. 2018 m. įtrauktas į Kupiškio rajono lankytinų vietų sąrašą.^[1]

Objekto apsauga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1992 m. Paminklų restauravimo projektavimo institutas parengė paminklosaugines užduotis. 1994 m. Lietuvos kultūros paveldo centras nustatė malūno technologinės įrangos istorinę vertę. 1995 m. Šmito malūnas su technologine įranga įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (u. k. 22035 Archyvuota kopija 2016-11-19 iš Wayback Machine projekto.), 2005 m. pripažintas valstybės saugomu.^[2]