Šilutės–Kulėšų geležinkelis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Vietinis geležinkelis Šilutė-Kulėšai – 1435 mm vėžės pločio geležinkelio atkarpa, ėjusi Šilutės miesto apylinkėse Klaipėdos krašte iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Ši geležinkelio atkarpa priklausė ją eksploatavusioms siaurųjų geležinkelių bendrovėms, todėl klaidingai buvo vadinama siauruoju geležinkeliu.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Siaurojo geležinkelio stotis Šilutėje tarpukariu
Geležinkelio Šilutė–Kulėšai liekanos[paaiškinti]

Geležinkelio statyba buvo baigta 1913 m. gruodžio 1 d., jis turėjo standartinio (1435 mm) pločio vėžę. Investavę akcininkai norėjo pagerinti vietinį susisiekimą ir pritraukti krovinių iš Didžiosios Lietuvos gilumos. Papildomų krovinių atsirado prie geležinkelio prijungus Šilutės uostą. Keleivių buvo nedaug ir jų skaičius nuolat mažėjo.

Apie 1930 m. Šilutės–Kulėšų geležinkelis turėjo bagažo autobusą, kuriuo gabendavo keleivius ir nedidelius krovinius iš Žemaičių Naumiesčio į Šilutę.

Visą gyvavimo laikotarpį geležinkelį aptarnavo du garvežiai B-n2, be to eksploatacijoje buvo du keleiviniai ir devyni krovininiai vagonai. Žibuose (dabar Lietuvninkų g., Šilutėjė) buvo šio geležinkelio stotis. Traukiniai taip pat sustodavo Šilutės geležinkelio stotyje (Klaipėdos–Tilžės geležinkelis).

1913 m. geležinkelis pervežė 35 tūkst. keleivių ir 13 tūkst. t krovinių, o 1939 m. – 22,7 tūkst. keleivių ir 14 tūkst. t krovinių.

Iškart po Antrojo pasaulinio karo geležinkelio bėgiai buvo išardyti. Tačiau tarybiniais metais geležinkelio trasa iš Šilutės stoties buvo nutiestas privažiuojamasis kelias, atstatant tiltą per Šyšą, iki pramonės įmonių ir sandėlių. Šiuo metu atšaka dalinai išardyta ir nenaudojama.

Atkarpos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Savininkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eksploatuotojas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Ostdeutsche Eisenbahn-Gesellschaft“.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Siegfried Bufe (Hrsg.): Eisenbahnen in West- und Ostpreußen. Bufe-Fachbuch-Verlag, Egglham 1986 , ISBN 3-922138-24-1, (Ostdeutsche Eisenbahnen 1).
  • Jörg Petzold: Kleinbahnjubiläen 2013. In: Die Museums-Eisenbahn 1/2013, S. 30

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]