Šilavoto Davatkynas

Koordinatės: 54°39′55″š. pl. 23°45′21″r. ilg. / 54.665189°š. pl. 23.755749°r. ilg. / 54.665189; 23.755749
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

54°39′55″š. pl. 23°45′21″r. ilg. / 54.665189°š. pl. 23.755749°r. ilg. / 54.665189; 23.755749

Šilavoto Davatkynas
Šilavoto Davatkyno nameliai
Įkurtas 2007 m.
Vieta Prienų raj., Naujasodžio k.
Tematika Religija
Kolekcija pamaldžių moterų memorialiniai daiktai, etnografiniai krašto istorijos artefaktai, oleografijos kolekcija

Šilavoto Davatkynas – muziejus, įsikūręs Prienų rajone, šalia Šilavoto. Šioje vietoje XX a. veikė neformalus moterų vienuolynas. Išsaugoti autentiški pamaldžių moterų memorialiniai daiktai, sukaupti etnografiniai krašto istorijos artefaktai, oleografijos kolekcija. Vyksta menininkų plenerai, parodos, Poezijos pavasario ir kiti kultūriniai renginiai.[1][2]

Davatkynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Davatkynas įsikūręs Naujasodžio kaimo pušyno šlaite, maždaug 0,7 km nuo Šilavoto – parapijos centro. Apie šimtmetį čia veikė neformalus moterų vienuolynas, kuriame gyveno pamaldžios moterys – davatkėlės. Didžioji dalis jų, neturėdamos materialinių galimybių stoti į vienuolyną, apsigyveno šioje atokioje vietoje.

Pirmoji Davatkyno gyventoja – Marijona Dabrišiūtė, čia apsigyvenusi 1895 metais. Antroji – Marė Gelčytė, čia atsikėlusi apie 1898 metus. Išpirkdamos žemę iš vietinio ūkininko, čia kūrėsi ir statėsi sau būstus. Nepaprastu pamaldumu išsiskyrė Ona Marcinkevičiūtė, Marė Dabrišiūtė, Ona Zieniūtė, Ona ir Marytė Kuklieriūtės, Ona Mieldažytė, Ona (Anelė) Mieldažytė, Magdė Matusevičienė. Vienu metu Davatkyno teritorijoje stovėjo 7 gyvenamieji namai, vieni jų didesni, kiti labai maži. Vienu metu čia gyveno keturiolika moterų. Seniausi vietos gyventojai pasakoja, kad čia buvusi daraktorių mokykla, veikusi Pirmojo Pasaulinio karo metais. Davatkėlės savo laiką skyrė bažnyčios priežiūrai, pagalbai kunigams ir aplinkiniams, slaugė ligonius, mokė siuvimo, audimo, verpimo, mezgimo amatų. Vykdė reikšmingą dvasinį ugdymą: slapta, rizikuodamos ruošė apylinkių vaikus pirmajai šv. Komunijai. Ona Mieldažytė už tikybos mokymą buvo nuteista Lietuvos TSR teisme.[3]

Šiandien yra išlikę du autentiški gyvenamieji namai, du ūkiniai statiniai – pašiūrė ir rūsys. Nedidelėje teritorijoje sutelkti pastatai suformavo tarsi atskirą gyvenvietę.

Davatkyno muziejus[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mirus paskutinei davatkėlei Onai Mieldažytei, Šilavoto Davatkyną – kuklų „vienuolyną be įžadų“ – paveldėjo pirmosios šioje vietoje apsigyvenusios davatkėlės Marijonos Dabrišiūtės giminaičiai – Lincevičių šeima.[4] Jie rūpinosi vietos išsaugojimu ir atgaivinimu. Nuo 2004 metų Davatkyne buvo pradėti organizuoti kultūriniai renginiai - menininkų plenerai, kurių ilgametis kuratorius buvo tapytojas Alfonsas Vilpišauskas. Taip pat vyksta edukacinės programos moksleiviams, netradicinio ugdymo dienos, senųjų amatų pristatymai, Poezijos pavasario renginiai, spektakliai, Lietuvos muziejų kelio, tarptautinės muziejų nakties renginiai, vietinės bendruomenės šventės. 2007 metais Davatkynas tapo Prienų krašto muziejus padaliniu. Nameliuose įrengtos ekspozicijos, kuriose supažindinama su čia gyvenusių moterų buitimi, kasdieniais darbais, pamaldumo tradicijomis.

Skulptūrų takelis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2006 metais pušyno šlaite, šalia tako, vedančio į bažnyčią, buvo įrengtas skulptūrų takas. Čia gyvenusios davatkėlės takeliu kasdien skubėjo į bažnyčią. Dabartinių Davatkyno šeimininkų idėja buvo skulptūromis paženklinti šį taką. Šioje vietoje buvo sumanyta davatkėlių atminimą įprasminti šventųjų moterų atvaizdais koplytėlėse. Davatkėlių per šimtą metų čia gyveno keturiolika, tačiau beveik visos vienodais vardais: Onos, Marijos, Magdalenos. Šilavoto bažnyčioje švenčiami šv. Kotrynos atlaidai, jos atvaizdas yra bažnyčios šoniniame altoriuje, tad ji tiko vienoje iš koplytėlių. Dar buvo pasirinkta šv. Veronika. Šalia takelio iškilo Švč. Mergelės Marijos skulptūra, koplytėlėse sustojo šventosios – Ona, Magdalena, Veronika, Kotryna, o centre –  Švenčiausioji Jėzaus Širdis. Švč. Jėzaus Širdies koplytėlė - Šilavoto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios simbolis, taip pat skirtas pagerbti Šilavoto parapijos įkūrėją Antaną Radušį, kurio rūpesčiu buvo pastatyta parapijos bažnyčia.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Dainienė. D., Maščinskienė, V. Radušio pušų paunksmėj. Kaunas: Aušra, 2001
  • Ruseckaitė, Aldona. Šilavoto „Davatkynas“ – Etnografinio paveldo dalis. In: Nemunas. 2004

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]