Šelonės mūšis
58°12′ š. pl. 30°46′ r. ilg. / 58.200°š. pl. 30.767°r. ilg.
Šelonės mūšis, dar vadinimas Šelonės upės mūšiu – 1471 m. liepos 14 d. netoli Šelono upės įvykęs lemiamas mūšis tarp Maskvos didžiosios kunigaikštystės vadovaujamos Ivano III ir Naugardo respublikos kariuomenės. Naugardas patyrė didelį pralaimėjimą ir baigėsi faktiniu miesto pasidavimu Maskvos globai. 1478 m. Naugardas buvo prijungtas prie Maskvos.
Mūšio ištakos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Maskvos ir Naugardo respublikos susidūrimas buvo XIV a. pabaigoje prasidėjusio konflikto tęsinys. 1462 m. Maskvos sostą užėmė Ivanas III. Pirmąjį savo valdymo dešimtmetį jis ruošėsi aktyviems veiksmams prieš Naugardo respubliką. Naugardo valdžia, kuriai iš tikrųjų vadovavo Morta Boreckaja, nusprendė apginti savo nepriklausomybę. Naugardiečiai sudarė sąjungą su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, siekdami rasti joje atsvarą augančiai Maskvai. Pasirašyta sutartis su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Kazimieru Jogailaičiu. Jo sąlygomis Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė garantavo Nauagardo respublikos nepriklausomybę.[1]
Ivanas III netrukus sužinojo apie sutartį. Kreipimąsi į Lietuvą jis vertino kaip išdavimą. Buvo nuspręsta pradėti karą. Lemiamas mūšis įvyko prie Šelono upės 1471 m. liepos mėn. Naugardo kariuomenė buvo visiškai nugalėta, kai kurie bojarai buvo sugauti – Maskvos priešininkai, tarp kurių buvo Mortos Boreckajos sūnus, posadnikas Dmitrijus. Didžiojo kunigaikščio įsakymu buvo nužudyti atkakliausi Maskvos priešininkai, kurie buvo sugauti.
Mūšio pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Liepos 24 d. Ivanas III įvykdė mirties bausmę Naugardo posadnikui Dmitrijui Boreckiui, vienam iš Boreckų klano, kuris, vadovaujamas Mortos Boreckajos, pasisakė už miesto opoziciją Maskvai. Ilgainiui pralaimėjimas prie Šelonės smarkiai susilpnino Naugardo respubliką. Kai kurių šaltinių duomenimis, iš karto po mūšio Ivanas III konfiskavo daug žemės iš arkivyskupijos administracijos ir keleto didžiausių vienuolynų, taip susilpnindamas Naugardo bažnyčios nepriklausomybę. Maskvos didžiojo kunigaikščio valdžia teisminėse bylose tik sustiprėjo ir iš respublikos buvo atimta teisė į išorinius santykius. Be to, 1470 m. jis kelis kartus grįžo į miestą ir suėmė svarbius bojarinus arba ištisus bojarinų klanus. Tačiau tiesioginę miesto-valstybės kontrolę jis perėmė tik 1478 m.[2]
|
Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. |
|
Profesorius E. Gudavičius yra palyginęs, kad praėjus 61 metams nuo Žalgirio mūšio Šelonės laukose įvyko kruvinos Vytauto didžiojo Rytų politikos laidotuvės. Nors Šelonėje nesikovė Lietuvos kariuomenė, bet Lietuvos įtaka Rusioje buvo minimalizuota. Rytų Europos istorikas Tomas Manusadžianas [3] |
|
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Aleksejevas, Jurijus. „Šiaurės Rytų Rusija XIV-XV a. Maskvos valstybės susikūrimas“. Nuoroda tikrinta 2022-08-14.
- ↑ Michael C. Paul, "Secular Power and the Archbishops of Novgorod Before the Muscovite Conquest," Kritika: Explorations in Russian and Eurasian History 8, No. 2 (Spr. 2007):262-263.
- ↑ „Kaip Lietuva galėjo sustabdyti Maskvą, bet nesustabdė“. Delfi. 2014-09-20. Nuoroda tikrinta 2022-08-14.