Morta Boreckaja
| Morta Boreckaja | |
|---|---|
| |
| Miniatūra iš XVII a. pradžios rusų metraščio | |
| Gimimo vardas | Morta Lošinskaja |
| Gimė | XV a. Didysis Naugardas |
| Mirė | 1503 m. Žemutinis Naugardas |
| Tėvas | Semionas arba Ivanas Lošinskis |
| Sutuoktinis (-ė) | Izaokas Boreckis |
| Vaikai | Dmitrijus, Fiodoras, Ksenija |
| Religija | stačiatikybė |
.svg) | |
| Valdė | 1471 m. – 1478 m. (~7 metai) |
| Pirmtakas | Izaokas Boreckis |
 Vikiteka |
Morta Boreckaja |
Morta Boreckaja (rus. Ма́рфа Боре́цкая, g. XV a. – m. 1503 m.) dar žinoma kaip Morta Posadnika – Didžiojo Naugardo posadniko Izaoko Boreckio žmona. Nuo vyro mirties iki Naugardo respublikos žlugimo 1478 m. kovojusi už Naugardo respublikos nepriklausomybę nuo Maskvos ir suartėjimą su Lietuva.[1]
Priešinimasis Maskvai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1471 m. Morta Boreckaja ir jos sūnus, tuometinis Naugardo gubernatorius Dmitrijus, pasisakė už tai, kad būtų nutraukta 1456 metų Jaželbicų sutartimi nustatyta Naugardo respublikos priklausomybė Maskvos didžiajai kunigaikštystei. Morta buvo neoficiali bajorinių opozicijos Maskvai lyderė, ją palaikė dar dvi žymios Naugardo našlės: Anastazija (bajoro Ivano Grigorjevičiaus žmona) ir Eufemija (gubernatoriaus Andrejaus Gorškovo žmona). Morta, turėjusi nemažai lėšų, derėjosi su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi Kazimieru Jogailaičiu dėl Nauagardo prijungimo prie LDK autonomijos teisėmis, išsaugant politines Naugardo teises.
„Nenorime Maskvos didžiojo kunigaikščio, nei vadintis jo tėvonija – esame laisvi žmonės, Didysis Naugardas [...], bet norime Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero.“
Ivanas III, sužinojęs apie derybas dėl Naugardo prijungimo prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, paskelbė karą Naugardo respublikai ir sumušė naugardiečių kariuomenę 1471 m. Šelono mūšyje. Mortos sūnui Dmitrijui Boreckiui buvo įvykdyta mirties bausmė kaip politiniam nusikaltėliui. Tačiau Naugardo teisė į savivaldą vidaus reikaluose buvo išsaugota. Morta, nepaisydama sūnaus mirties ir Ivano III veiksmų, tęsė derybas su Kazimieru, kuris pažadėjo jai paramą. Tarp lietuvių ir maskvėnų kilo konfliktas, apie kurį sužinojo Ivanas III.
1478 m. per naują karinę kampaniją Ivanas III galutinai atėmė iš Naugardo savivaldos privilegijas ir suteikė jam savivaldos valdžią. Naugardo večės panaikinimo proga večės varpas buvo nugabentas į Maskvą, o įtakingiems miestiečiams buvo paskelbti nuosprendžiai. Mortos žemės buvo konfiskuotos, o ji ir jos anūkas Vasilijus Fiodorovičius Isakovas iš pradžių buvo išvežti į Maskvą, paskui ištremti į Žemutinį Naugardą, kur ji buvo įšventinta į vienuolius Marijos vardu Užgimimo vienuolyne (nuo 1814 m. pavadintame Kryžiaus cerkve), o 1503 m. mirė.[Pastabos 1]
Atminimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tragiška Mortos biografija ir kova už Naugardo valdžią pelnė jai nemažai rusų rašytojų ir istorikų, ypač romantikų, simpatijų ir dėmesio. Ji buvo beletrizuota Nikolajaus Karamzino trumpame romane „Morta Posadnika, arba Naugardo žlugimas“[3]. Jos biografija sužavėjo A. Puškiną, kuris jai 1830 m. parašė veikalą. Sergejus Jeseninas 1914 m. parašė istorinę poemą apie Mortą kaip Posadnikę.[4]
Mortos statula yra Rusijos tūkstantmečio paminklo Naugarde dalis.
Pastabos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Pagal kitą versiją Morta mirė arba buvo nužudyta pakeliui į Maskvą Mlevės kaime, Naugardo žemės Bežeckio pjatnyje.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Manusadžianas, Tomas (2011-08-19). „Ar Julija Tymošenko taps Ukrainos Morta Boreckaja?“. bernardinai.lt. Nuoroda tikrinta 2022-08-14.
- ↑ Никаноровская летопись, Полное собрание русских летописей [Pilnas rusų kronikų rinkinys]. 1962. p. 129.
- ↑ Karamzinas, Nikolajus M. M. Марфа-посадница, или Покорение Новагорода (rusų).
- ↑ Jeseninas, Sergejus (1914). Марфа Посадница (rusų).