Šauklių senovės kulto vieta
| Šauklių senovės kulto vieta | |||
|---|---|---|---|
  Šauklių senovės kulto vieta |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Skuodo rajono savivaldybė | ||
| Seniūnija | Mosėdžio seniūnija | ||
| Plotas | 0,01 ha | ||
| Naudotas | I tūkstantmečio I pusė – XVI-XVIII a. | ||
| Tirtas | 1971 m. | ||
| Registro Nr. | 30302 (A1871) | ||
Šauklių senovės kulto vieta (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas - 30302, senas registro kodas - A1871) – senovės kulto vieta pietvakarinėje Skuodo rajono savivaldybės teritorijos dalyje, 1,0 km į šiaurę-šiaurės rytus nuo kelių Mosėdis-Šaukliai ir Šatraminiai-Šaukliai kryžkelės, 50 m į pietryčius nuo kelio Mosėdis-Šaukliai, 0,1 km į vakarus nuo Eiškūno kairiojo kranto, Šauklių miške.
Apibūdinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Senovės kulto vieta yra Eiškūno upelio kairiojo kranto terasoje, pakilumos vakariniame šlaite, žemesnėje vietoje, miško laukymėje. Joje guli į žemę susmegęs rausvas, stambaus grūdėtumo, netaisyklingo apskrito pavidalo, apskaldytais šonais ir plokštuma apeiginis akmuo, kurio skersmuo siekia 1,2 m.
Teritorijos plotas – 0,01 ha.
35 m į pietryčius yra Šauklių akmuo su dubeniu.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Akmenį 1971 m. aptiko netoli gyvenęs rašytojas Romualdas Granauskas ir Mosėdžio akmenų muziejaus įkūrėjas gydytojas Vaclovas Intas, ieškoję eksponatų kuriamam muziejui.
2005 m. senovės kulto vieta buvo pripažinta valstybės saugoma kultūros vertybe ir registruota Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąraše (A1871).[1]
Tyrinėjimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1971 m. akmens aplinką tyrinėjo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto archeologas Vytautas Urbanavičius. Jis nustatė, kad akmuo yra buvusios pagonių šventyklos aukuras, šalia kurio aptikta duobė su ugniaviete. Duobės šonai ir dugnas buvę grįsti tokio paties rausvo granito nuoskalomis.[2] Ugniavietėje rastas sudaužytas molinis dubenėlis, dengtas žalia glazūra, kuris datuojamas XVI-XVIII a. Šventyklą naikinant, akmuo buvo apskaldytas siekiant nuskelti aukuro dubenį, kurio žymės aptiktos nuoskalose.
Senovės kulto vieta datuojama I tūkstantmečio I puse – XVI-XVIII a.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Rimantas Matulis. Istoriniai akmenys. - Vilnius, 1990. - P. 78, Nr. 243
- Vytautas Urbanavičius. Dubenuotų akmenų paslaptis // Mokslas ir gyvenimas - 1972, Nr. 2
- Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. - Vilnius, 1998. - P. 143-144
-
Šventyklos apeiginis akmuo -
Šventyklos apeiginis akmuo
