Činukai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Činukai
Žem. činukų vadas iš Vorm Springso (1886 m. piešinys)
Žem. činukų vadas iš Vorm Springso (1886 m. piešinys)
Gyventojų skaičius ~2700
Populiacija šalyse Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava Jungtinės Amerikos Valstijos
(Oregono vėliava Oregonas, Vašingtono valstijos vėliava Vašingtono valstija)
Kalba (-os) anglų, činukų†, činukų žargonas
Religijos tradicinė tikyba, krikščionybė
Giminingos etninės grupės kultūriškai – sališai, šiaurės paijutai
Commons-logo.svg Vikiteka: ČinukaiVikiteka

Činukai (sav. Tsinúk, angl. Chinook) – indėnų tautų grupė, gyvenanti Jungtinių Amerikos Valstijų šiaurės vakaruose (dab. Oregonas ir Vašingtonas). Seniau vartojo atskiros činukų šeimos kalbas (XX a. pab. – XXI a. pr. galutinai išnyko), vietomis – činukų žargoną, bet dabar iš esmės kalba tik angliškai. XXI a. pr. likę ~2700 činukų kilmės žmonių.[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Činukai gyveno prie Kolumbijos upės žemupio. Skirstėsi į žemutinius činukus prie upės žiočių (tikrieji činukai ir klatsopai) bei aukštutinius činukus, gyvenančius kiek aukščiau priešsroviui (katlametai, vakaikamai, katlapatlai, maltnomachai, klavivalai, klakamasai, skilutai, čilukitekvai, vaskai, višramai ir kt.).

Nuo XVIII a. pab. susidūrę su baltaisiais, dauguma činukų žuvo dėl ligų arba buvo asimiliuoti tiek baltųjų, tiek kitų indėnų (pvz., sališų čeheilisų ir tilamukų). Dauguma činukų genčių išnyko visiškai, tik dalis (vakaikamai, klatsopai) išlaikė tautinę savimonę.

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemutinių ir dalies aukštutinių činukų (katlametų, vakaikamų, katlapatlų, maltnomachų, klakamasų) kultūra artima šiaurės vakarų indėnams, o kitų – Plokščiakalnio indėnams. Vertėsi žvejyba, medžiokle, rankiojimu (uogos, „vapato bulvės“, „kamašas“, papartis šakys, įvairios šaknys, ūgliai). Pynė krepšius, demblius, gaminosi medžio dirbinius, vertėsi prekyba (taip pat – vergų). Tikrieji činukai ir vaskai buvo svarbiausios tarpgentinėje prekyboje veikusios tautos. Pradžioje kaip mainų priemonę naudojo dentalijų kriaukles, vėliau – karoliukus.

Per mainus į savo kalbą perėmė daug angliškų, prancūziškų ir kitų indėnų kalbų žodžių – taip XIX–XX a. buvo vartojamas činukų žargonas, paplitęs visoje šiaurės vakarų pakrantėje.

Keliaudavo činukai skobtinėmis kanojomis su aukštu priekiu ir bangolaužiu. Būstas stačiakampis, iš kedrinių lentų, karkasiniais rėmais (višramai gyveno ir pusiau žeminėse). Vasariniai būstai būdavo dengiami žolių dembliais.

Gyvenvietės savarankiškos, valdomos paveldėjimo tvarka iškylančių vadų, tačiau dėl santuokinių sąjungų, mainų, susijusios tarpusavyje. Būta didelių šeimyninių ūkių, praktikuotas potlačas, vaikų galvų deformacija (atskiriant nuo gimusių laisvųjų). Būta atskiro žynių luomo (ilkanahimetų), vergų. Laisvieji činukai taip pat skirstėsi rangais. Santuokinėje tradicijoje būdinga egzogamija (kaimų lygmeniu), leviratas, sororatas, poligamija (tarp žynių), giminės linija vesta per abu tėvus. Jaunavedžiai keldavosi vyro šeimon. Tikybai būdingas šamanizmas, tikėjimas dvasiomis-globėjomis. Žemutinių činukų žyniai jungėsi į slaptąsias draugijas.[2]

Dabar vaskai ir višramai, su sahaptinais (tenainais) ir paijutais sudarę Vorm Springso konfederaciją, gyvena Vorm Springso rezervacijoje Oregone (Džefersono apygarda). Tikrieji činukai su keletu pakrantės sališų tautų (koulicais, kvinoltais, čehaliais ir kt.) sudaro kvinoltų indėnų rezervaciją (Olimpiko pusiasalis, Vašingtono valstija).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. chinookobserver.com
  2. Чинук,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.