Vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai (VĮ) vadovauja Europos Sąjungos (ES) Bendrajai užsienio ir saugumo politikai (BUSP). Šiuo metu VĮ pareigas eina Catherine Ashton. Ši pareigybė neoficialiai pavadinta ES užsienio reikalų ministru. Pirmą kartą Vyriausiojo įgaliotinio pareigybė įsteigta Amsterdamo sutartyje. 10 metų šį postą užėmė Javier Solana, kol Lisabonos sutartimi buvo nuspręsta, kad VĮ turi būti Europos Komisijos (EK) nariu ir pirmininkauti Užsienio reikalų tarybai. Vyriausiajam įgaliotiniui pavestas funkcijas įgyvendinti padeda Lisabonos sutartimi įsteigta Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT).

Funkcijos[taisyti | redaguoti kodą]

Vyriausiojo įgaliotinio pareigos apima rotuojančios valstybės pirmininkės, buvusio VĮ ir Išorės santykių komisaro vykdytas funkcijas. Lisabonos sutartyje numatytos tokios VĮ funkcijos:

  • Vadovavimas ES bendrai užsienio ir saugumo politikai;
  • Pasiūlymų dėl BUSP teikimas, šios politikos įgyvendinimas;
  • Pirmininkavimas Užsienio reikalų tarybai;
  • ES išorės veiksmų nuoseklumo užtikrinimas;
  • ES atstovavimas BUSP klausimais, politinio dialogo su trečiosiomis šalimis vedimas ir ES pozicijos išreiškimas tarptautinėse organizacijose ir tarptautinėse konferencijose;
  • Europos išorės veiksmų tarnybos ir ES delegacijų trečiosiose šalyse ir tarptautinėse organizacijose priežiūra. [1]

Be minėtų funkcijų Lisabonos sutartyje taip pat numatytas vienas svarbus pakitimas: Mastrichto sutartyje buvo nustatyta, kad iniciatyvos teisė BUSP buvo suteikta Europos Komisijai, tuo tarpu Lisabonos sutartyje nurodyta, kad ši teisė perleidžiama Vyriausiajam įgaliotiniui. Jis taip pat gali sušaukti neeilinį Europos Tarybos posėdį. [2]

Paskyrimas į tarnybą[taisyti | redaguoti kodą]

Vyriausiąjį įgaliotinį kvalifikuota balsų dauguma bei gavusi Komisijos pirmininko sutikimą skiria Europos Vadovų Taryba. Kadangi VĮ yra ir EK narys, jį, kartu su visa Komisija tvirtina Europos Parlamentas. Jeigu Parlamentas išreiškia nepasitikėjimą Komisija, Vyriausiasis įgaliotinis turi palikti Komisijoje užimamą postą, tačiau jis turi vykdyti Taryboje užimamas pareigas tol, kol bus suformuota nauja Komisija.

Pareigas einančių asmenų sąrašas[taisyti | redaguoti kodą]

Atstovas Valstybė Partija Atstovavimo laikas Kita Nuotrauka
Jürgen Trumpf Vokietijos vėliava Vokietija Nepriklausomas diplomatas 1999 m. gegužės 1 d.(Generalinis sekretorius nuo 1994 m.) 1999 m. spalio 18 d. Laikinai einantis pareigas

Javier Solana Ispanijos vėliava Ispanija Europos: Europos socialistų partija
Nacionalinė: Ispanijos socialistinė darbo partija
1999 m. spalio 18 d. 2009 m. gruodžio 1 d. Taip pat generalinis sekretorius Javier Solana (2007) edit.jpg
Catherine Ashton Jungtinės Karalystės vėliava Jungtinė Karalystė European: Europos socialistų partija
Nacionalinė: Leiboristų partija
2009 m. gruodžio 1 d. Šiuo metu
Iki 2014
Galios išplėstos
Lisabonos sutartimi
File-Baroness Ashton head wide.jpg

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

VĮ pareigybė atsirado pasirašius Amsterdamo sutartį, siekiant suteikti ES „vieningą balsą“. Šios pareigos buvo patikėtos ES Tarybos generaliniam sekretoriui. Be savo pagrindinės užduoties vadovauti Tarybos sekretoriatui, jis taip pat turėjo padėti ES pirmininkaujančiai valstybei narei tvarkyti BUSP reikalus. Tarp VĮ, kuris dažnai buvo vadinamas ponu BUSP‘u, funkcijų taip pat buvo pagalba formuojant ir rengiant Tarybos sprendimus BUSP srityje. Vyriausiasis įgaliotinis turėjo rūpintis jų įgyvendinimu. ES Tarybos vardu ir pirmininkaujančios valstybės pavedimu jis galėjo vesti politinį dialogą su trečiosiomis šalimis.[3]

Javier Solana[taisyti | redaguoti kodą]

1999 m. birželio mėn. pirmuoju VĮ tapo buvęs NATO generalinis sekretorius Javier Solana. Šiame poste jis išsilaikė 10 metų, iki 2009 m., kuomet įsigaliojo Lisabonos sutartis. Tuometinis Vyriausiasis įgaliotinis ėjo ir Tarybos generalinio sekretoriaus ir VĮ pareigas. Tais pačiais metais jis buvo paskirtas ir Vakarų Europos Sąjungos generaliniu sekretoriumi. Nors Javier Solana negalėjo veikti visiškai nepriklausomai ir savarankiškai, jo vaidmuo buvo pakankamai svarbus. Tai daugiausia nulėmė jo asmeninės savybės. J. Solana yra puikus diplomatas ir autoritetingas žmogus. Jis tvirtai gynė Europos integracijos idėją ir siekė Bendrijos vieningumo, ypač tarptautinėje arenoje. VĮ savo diplomatiniais gebėjimais laviravo tarp konfliktuojančių pusių ir siekė konsensuso. J. Solana suvaidino svarbų vaidmenį vienijant Balkanus. Jis pasiūlė sujungti Serbiją su Juodkalnija, tam, kad būtų išvengta kitų regionų – Kosovo ir Voivodinos nepriklausomybės siekio. Jis taip pat inicijavo ES ir įvairių vidurio rytų Europos valstybių bei Lotynų Amerikos susitarimus. 2003 m. Vyriausiojo įgaliotinio iniciatyva buvo priimta nauja, jo parengta Europos saugumo strategija, kurioje pateikta Europos tarptautinės sistemos vizija, apibrėžti saugumo tikslai, prioritetai ir priemonės.[4] Tačiau, kad ir kaip atkakliai VĮ J. Solana siekė suteikti Europai vieną balsą, tai ne visada pavykdavo. Didžiausia nesėkme jo karjeroje laikoma skirtinga ES narių pozicija dėl karo Irake paskelbimo, kuomet aštuonios Rytų Europos šalys pareiškė, kad palaiko JAV invaziją į Iraką, kai tuo tarpu oficiali ES pozicija buvo priešinga. Tokie įvykiai parodė, kad valstybėms narėms nepavyko susitarti dėl vieningos pozicijos.

Lisabonos sutartis[taisyti | redaguoti kodą]

Europos Konstitucijoje buvo siūlyta sujungti Europos Komisijos išorės santykių komisaro poziciją su vyriausiojo įgaliotinio pozicija ir sukurti ES užsienio reikalų ministro užsienio reikalams ir saugumo politikai poziciją. Nors Konstitucijos nepavyko ratifikuoti, Lisabonos sutartyje buvo išlaikytas šis pakeitimas tik kitu pavadinimu. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai naujasis vyriausiasis įgaliotinis bendrajai užsienio ir saugumo politikai sujungė išorės santykių komisaro su vyriausiojo įgaliotinio pozicijas.[5] VĮ taip pat eina Komisijos pirmininko pavaduotojo pareigas. Naujoji VĮ pozicija apima ir pirmininkavimą Užsienio reikalų tarybai, ir ES interesų atstovavimą, kur anksčiau šį vaidmenį vykdė Europos Sąjungai pirmininkaujančios valstybės narės užsienio reikalų ministras, kartu su prieš tai ir po to pirmininkaujančiais užsienio reikalų ministrais. Taigi, steigiant naująją pareigybę buvo išlaikytos glaudžios sąsajos su dviem svarbiausiomis ES institucijomis – Europos Komisija ir Europos ministrų taryba. VĮ pareigybė yra tarpinstitucinis Europos Komisijos, Europos ministrų tarybos ir atskiro pareigūno sujungimas. Vyriausiajam Įgaliotiniui pavestas funkcijas atlikti padeda naujai įsteigta Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT).

Catherine Ashton[taisyti | redaguoti kodą]

2009 m. lapkritį pirmąja Europos Sąjungos vyriausiąja įgaliotine užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Europos Komisijos pirmininko pavaduotoja paskirta Catherine Ashton. Ji yra atsakinga už ES bendros užsienio ir saugumo politikos koordinavimą. Jis turi užtikrinti, kad ES užsienio politika būtų nuoseklesnė ir labiau suderinta, – anksčiau šias užduotis vykdė skirtingi pareigūnai. Vyriausiajai įgaliotinei ir pirmininko pavaduotojai padeda Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT), įkurta 2011 m. sausio 1 d. sujungus Komisijos ir Tarybos užsienio politikos padalinius ir pakvietus diplomatų iš nacionalinių diplomatinių tarnybų. Prieš pradėdama eiti dabartines pareigas, Catherine Ashton buvo už prekybą atsakinga Komisijos narė. Ji vadovavo svarbioms deryboms dėl laisvosios prekybos susitarimo su Korėja, kurios baigtos 2009 m. spalį, ir išsprendė keletą didelių nesutarimų su svarbiausiais prekybos partneriais. Be to, ji ragino pasitelkus prekybą skatinti vystymąsi visame pasaulyje ir siekė sutvirtinti ES ekonominius ryšius su Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno valstybėmis. Catherine Ashton taip pat atstovavo Europos Sąjungai Dohos pasaulio prekybos derybų raunde ir užmezgė tvirtus dvišalius prekybos ir investicijų ryšius. C. Ashton EIVT pradėjusi oficialiai eiti savo pareigas 2010 m. gruodžio 1 d., ji išdėstė savo pagrindinius prioritetus, tokius kaip santykiai su JAV ir Kinija, klimato kaita, skurdo mažinimo priemonės, krizių valdymas ir kova su terorizmu.[6] Taip pat Vyriausioji įgaliotinė turi siekti 27 ES valstybių narių, turinčių skirtingus prioritetus, konsensuso (dažniausiai per kartą per mėnesį vykstančius ES užsienio reikalų ministrų posėdžius, kuriems ji pirmininkauja). Taip pat C. Ashton vadovauja Europos gynybos agentūrai ir ES saugumo studijų institutui.

Šaltiniai ir literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  1. ES Tarybos generalinis sekretoriatas. Vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai/Europos išorės veiksmų tarnyba, 2009.
  2. Šešelgytė, M. Lisabonos sutarties įtakos Europos Sąjungos institucinei sandarai BSGP srityje vertinimas ir Lietuvos sėkmingo pirmininkavimo ES Tarybai šioje srityje veiksnių nustatymas, 2011. P. 6
  3. ES Tarybos generalinis sekretoriatas. Vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai/Europos išorės veiksmų tarnyba, 2009.
  4. Javier Solana. Ten years as Mr. Europe
  5. Sąjungos institucijos.Užsienio reikalų ministras / The Institutions of the Union. The Minister for Foreign Affairs
  6. Ashton įvardina ES užsienio politikos prioritetus steigiamajame susitikime / Rettman, Andrew (2 December 2010) Ashton names EU foreign-service priorities at low-key launch event, EU Observer, accessed 20 September 2011

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]