Vitebsko mūšis (1664)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vitebsko mūšis
ATR–Rusijos karas (1654–1667)

Data 1664 m. birželio 6 d.
Vieta Vitebskas, ATR
Rezultatas Taktinė ATR pergalė
Strateginis Rusijos laimėjimas
Priešininkai
ATR Rusijos carystė
Vadai
Mykolas Kazimieras Pacas Ivanas Chovanskis
Pajėgos
Apie 3 tūkst. 3749[1] arba iki 5–6 tūkst.[2]
Aukos
Iki 100[3] Apie pusė pajėgų: ~2,5-3 tūkst. pėstininkų, 10 patrankų, 63 vėliavos.[4]

Vitebsko mūšis – 1664 m. birželio 6 d. Vitebsko apylinkėse (dab. Baltarusija), prie Lučesos upės įvykęs Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Rusijos carystės karinių dalinių susirėmimas, vienas iš 1654–1667 m. ATR ir Rusijos karo mūšių.

Smolensko vaivados ir Lietuvos lauko etmon Mykolo Kazimiero Paco vadovaujama Lietuvos kariuomenė sumušė Novgorodo kunigaikščio Ivano Chovanskio vadovaujamus dalinius, tačiau strateginiame lygmenyje rusams pavyko atitraukti Paco vadovaujamas pajėgas ir neleisti padėti karaliaus Jono II Kazimiero Vazos kariuomenei.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mykolas Kazimieras Pacas

1663 m. lapkritį karaliaus Jono II Kazimiero ir dešiniakrantės Ukrainos etmono Pavelo Teterios vadovauijamos apie 130 tūkst. karių dydžio pajėgos[5][6] įsiveržė į kairiakrantę Ukrainą, o 1664 m. pradžioje įsiveržė ir į Rusijos caro valdas. Gruodžio mėnesį, nutraukusi nesėkmingą Smolensko apgultį, LDK etmono M. K. Paco vadovaujama kariuomenė per Seversko žemę pajudėjo su tikslu prisijungti prie karaliaus armijos. 1663 m. gruodžio 27 d. sužinojęs apie Paco pajėgų judėjimą, Novgorodo vaivada kunigaikštis Ivanas Chovanskis pasiūlė Rusijos carui Aleksejui Michailovičiui surengti reidą į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės iš Belajos per Porečę (Demidovą), Talačyną, Čereją, Dolginovą ar Dokšicą į Medilą ar Gluboką ir toliau į Žemaitiją, „ir tose vietose kovoti, judėti be maišų, niekur nestovėti“.[6] Reido iniciatoriai manė, kad sužinojęs apie įsiveržimą Pacas bus priverstas pasukti atgal.

Rusijos pajėgos operaciją pradėjo 1664 m. pradžioje. Vėlavimą lėmė rusų bojarinų nenoras dalyvauti kare ir didelis „nečikų“ (tarnybos vengiančiųjų) skaičius. Dar 1663 m. spalio 26 d. kunigaikštis rašė carui, kad pulke yra tik 533 žmonės, o „kariškiai iš Tverės pas jį neatvyko, o netoliese esančių Novgorodo vietovių (rus. пятинa) gyventojai be nurodymo iš Maskvos nieko nedarys".[6]

1664 m. Chovanovskio kampanija Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įžengę į Lietuvą, Chovanskio pajėgos „sudegino ir išraižė“ Dubrovną, Oršą, Čereją, Toločiną, „viską sudegino iki pat Borisovo“ ir 1664 m. kovo 27 d. trijose kautynėse sumušė kelis lietuvių pasienio apsaugos dalinius.[7]

Po to Chovanskis patraukė link Vitebsko, kur rusų kariuomenė iki vasaros stovyklavo ir plėšikavo (rus. сбор кормов).[6] Paco pajėgos vasario mėn. sumušė Boratynskio vadovaijamą Maskvos kariuomenę prie Briansko[8] ir kovo 7 d. pajudėjo iš Starodubo į Mogiliovą.[9] Lietuvos pajėgos Vitebsko apylinkes pasiekė birželio pradžioje.[9]

Birželio 5 d. įvyko nedidelis priešakinių dalinių susirėmimas. Birželio 6 d. prie Lučesos upės abejų pusių pajėgos išsirikiavo kautynėms. Mūšio pradžioje labiau sekėsi rusų pajėgoms – joms net pavyko užgrobti M. Paco etmono vėliavą.[10] Lietuvos pajėgoms pavyko atmušti be pėstininkų paramos vykdytą rusų kavalerijos antpuolį prieš gurguolę. Apsupus ir sunaikinus didelę rusų kavalerijos dalį, likę rusų kavaleristai pasitraukė iš mūšio lauko – Novgorodo kavalerija grįžo į savo miestą.[11] Kavalerijos pasitraukimas demoralizavo rusų pėstininkus ir jie pakriko. Mūšyje žuvo apie pusė visų rusų pajėgų ir iki 100 Lietuvos karių.[12]

Pats Chovanskis vos išvengė patekimo į nelaisvę ir pasislėpė rusų užimtame Vitebsko mieste.[13]

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Fikcinis I. Chovanskio paveikslas iš 1670 m. Vienoje išleistos G. Gyaldo „Europos istorijos“ (it. Historia di Leopoldo Cesare continente le cosi più memorabili successe in Europa del 1656 fino al 1670)

I. Chovanskio kampanija turėjo neigiamą įtaką karaliaus Jono II Kazimiero armijai. Be Paco pagalbos ATR kariuomenė buvo priversta nutraukti nesėkmingą Gluchovo apgultį ir viduryje žiemos trauktis. „Šis rekolekcijas truko dvi savaites ir manėme, kad visi mirsime. Pats karalius vos išsigelbėjo. Buvo toks didelis badas, kad dvi dienas mačiau, kad ant karaliaus stalo nėra duonos. Buvo prarasta 40 tūkstančių žirgų, visa kavalerija ir visa gurguolė ir, be perdėjimo, – trys ketvirtadaliai kariuomenės. Praėjusių amžių istorijoje nėra nieko, ką būtų galima palyginti su tokio pralaimėjimo būsena“, – prisiminė žygyje dalyvavęs hercogas Antuanas Gramonas.[14]

Po pralaimėjimo Vitebske buvo pakeista rusų Novgorodo pulko vadovybė. Vietoj kunigaikščio Jakovo Čerkaso vyriausiuoju vadu buvo paskirtas kunigaikštis Jurijus Dolgorukovas, I. Chovanskis buvo atšauktas į Maskvą. 1664 m. pabaigoje išaiškėjus naujojo vado nesugebėjimui suvaldyti Novgorodo pulko, kuriame didikai galėjo tiesiog atsisakyti tarnauti, I. Chovanskis buvo grąžintas į Novgorodo pulką pulko vadu.[15] I. Chovanskis sutvrakė pulko valdymą ir kitų metų viduryje pradėjo rengti žygius į Lietuvą.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • (PL) Bobiatyński Konrad, Michał Kazimierz Pac – wojewoda wileński, hetman wielki litewski. Działalność polityczno-wojskowa, Warszawa, 2008, ISBN 978-83-7543-048-6
  • (PL) Bobiatyński K., Kampania letnia 1664 roku na terytorium Wielkiego Księstwa Litewskiego – nieznany fragment wojny Rzeczypospolitej z Moskwą 1654–1667, // Wojsko, wojskowość, miasta. Studia poświęcone prof. Stanisławowi Herbstowi w stulecie urodzin, red. Nagielki M., Zabrze 2009.
  • (BY) Конрад Бабятыньскі. Кар’ера і вайсковая дзейнасць гетмана ВКЛ Міхала Казіміра Паца//Беларускі гістарычны агляд. Том 15. Сшытак 1-2 (28-29), Мінск, 2008
  • (RU) Грамон, Антуан. Из истории московского похода Яна Казимира. Юрьев. Типогр. Маттисена. 1929
  • (RU) Курбатов О. А. Из истории военных реформ в России во 2-й половине XVII века. Реорганизация конницы на материалах Новгородского разряда 1650-х – 1660-х гг./Диссертация на соискание ученой степени кандидата исторических наук, М., 2002.
  • (RU) Курбатов О. А. Морально-психологические аспекты тактики русской конницы в середине XVII века // Военно-историческая антропология: Ежегодник, 2003/2004: Новые научные направления. – М., 2005. – С. 193–213
  • (PL) Pacowie: materyjały historyczno-genealogiczne / ułożone i wydane przez Józefa Wolffa, 1885, s. 127. pbc.biaman.pl
  • (RU) РГАДА. Ф. 210. Смотренные списки, № 20, л 640–643. Курбатов О. А. Морально-психологические аспекты тактики русской конницы в середине XVII века // Военно-историческая антропология. Ежегодник, 2003 / 2004. Новые научные направления. М., 2005. С. 193–213.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ По состоянию на 8 апреля 1664. Акты Московского государства, изданные Императорскою Академиею наук, СПб., 1901, т.3, стр.562.
  2. ↑ Bobiatyński Konrad, Kampania letnia 1664 roku na terytorium Wielkiego Księstwa Litewskiego – nieznany fragment wojny Rzeczypospolitej z Moskwą 1654–1667, // 'Wojsko, wojskowość, miasta. Studia poświęcone prof. Stanisławowi Herbstowi w stulecie urodzin" op. cit., p. 234.
  3. ↑ Ibid.
  4. ↑ Bobiatyński Konrad, Kampania letnia 1664 roku na terytorium Wielkiego Księstwa Litewskiego – nieznany fragment wojny Rzeczypospolitej z Moskwą 1654–1667, // Wojsko, wojskowość, miasta. Studia poświęcone prof. Stanisławowi Herbstowi w stulecie urodzin op. cit., p. 234-235.
  5. ↑ Антуан Грамон. Из истории московского похода Яна Казимира, Юрьев. Типогр. Маттисена. 1929
  6. ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 Курбатов О. А. Из истории военных реформ в России во 2-й половине XVII века. Реорганизация конницы на материалах Новгородского разряда 1650-х – 1660-х гг./Диссертация на соискание ученой степени кандидата исторических наук, М., 2002, p. 162
  7. ↑ Курбатов О. А. Из истории военных реформ в России во 2-й половине XVII века. Реорганизация конницы на материалах Новгородского разряда 1650-х — 1660-х гг./Диссертация на соискание ученой степени кандидата исторических наук, М., 2002, p. 162–163
  8. ↑ Pacowie: materyjały historyczno-genealogiczne / ułożone i wydane przez Józefa Wolffa, 1885, s. 127. pbc.biaman.pl
  9. ↑ 9,0 9,1 Конрад Бабятыньскі. Кар’ера і вайсковая дзейнасць гетмана ВКЛ Міхала Казіміра Паца//Беларускі гістарычны агляд. Том 15. Сшытак 1-2 (28-29), Мінск, 2008
  10. ↑ РГАДА. Ф. 210. Смотренные списки, № 20, л 640–643. Курбатов О. А. Морально-психологические аспекты тактики русской конницы в середине XVII века // Военно-историческая антропология. Ежегодник, 2003 / 2004. Новые научные направления. М., 2005. С. 193–213.
  11. ↑ Курбатов О. А. Морально-психологические аспекты тактики русской конницы в середине XVII века // Военно-историческая антропология: Ежегодник, 2003/2004: Новые научные направления. — М., 2005. — С. 193–213
  12. ↑ Bobiatyński Konrad, ''Kampania letnia 1664 roku na terytorium Wielkiego Księstwa Litewskiego  – nieznany fragment wojny Rzeczypospolitej z Moskwą 1654–1667'', // 'Wojsko, wojskowość, miasta. Studia poświęcone prof. Stanisławowi Herbstowi w stulecie urodzin op. cit., p. 234–235
  13. ↑ Курбатов О. А. Из истории военных реформ в России во 2-й половине XVII века. Реорганизация конницы на материалах Новгородского разряда 1650-х — 1660-х гг./Диссертация на соискание ученой степени кандидата исторических наук, М., 2002, стр. 163
  14. ↑ Антуан Грамон. Из истории московского похода Яна Казимира Archyvuota kopija 2023-06-20 iš Wayback Machine projekto.. Юрьев. Типогр. Маттисена. 1929
  15. ↑ Курбатов О. А. Из истории военных реформ в России во 2-й половине XVII века. Реорганизация конницы на материалах Новгородского разряда 1650-х — 1660-х гг./Диссертация на соискание ученой степени кандидата исторических наук, М., 2002, стр. 164
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vitebsko_mūšis_(1664)&oldid=7249780"