Vilniaus choralinė sinagoga
54°40′33.68″ š. pl. 25°16′53.44″ r. ilg. / 54.6760222°š. pl. 25.2815111°r. ilg.
Vilniaus choralinė sinagoga - vienintelė išlikusi iš 105 Vilniaus sinagogų ir judėjų maldos namų. Geriau žinoma kaip Vilniaus sinagoga.
Istorija
1830 - 1840 m. Vilniuje paplito Haskala - žydų pasaulietinės apšvietos sąjūdis. 1820 - 1830 m. pasirodė pirmieji pasaulietiniai leidiniai - istorijos knygos, išverstos pirmojo žymaus Haskalos laikotarpio rašytojo Mordechajaus Gincburgo (1795 - 1846), Abraomo Dovo Lebensono (1794 - 1876) eilėraščiai. Vilniaus gimnazijoje atsirado moksleivių žydų. 1846 m. žydų švietėjai (maskiliai) po M. Gincburgo mirties 1846 m. nutarė, kad jiems yra būtinos patalpos susitikimams. Jie nusprendė tuo tikslu įkurti savo sinagogą. Jų iniciatyvą parėmė Vilniaus valdžia ir 1847 m. gautas leidimas atidaryti sinagogą. Ji pavadinta „Tohorat Hakodeš“ (Šventovės išvalymas). 1899 m. sinagogos vadovybė įsigijo žemės sklypą Zavalnos (dabartinėje Pylimo) gatvėje. 1902 m. architektas Dovydas Rozenhauzas parengė sinagogos pastato projektą. 1903 m. maldos namai atidaryti. Sinagoga buvo vadinama Choraline, nes joje atliekamas apeigas lydi choro giedojimas. Toks šventovės pavadinimas išliko iki mūsų dienų.
Architektūra
Pastatas yra mauritaniško stiliaus, pastatytas pagal reforminį judaizmo Vokietijos sinagogų pavyzdį. Sinagoga yra dviejų aukštų. Pirmajame aukšte yra vyrų skyrius, o antrajame - moterų skyrius ir patalpa chorui. Fasade yra įrašas hebrajų kalba:„Maldos namai - šventenybė visoms tautoms“. Virš sinagogos frontono yra atvaizduotos lentelės su dešimt Dievo įsakymų. Dauguma iki šiol išlikusių mūrinių sinagogų pastatytos XIX a. II p. - XX a. pradžioje, istorizmo laikotarpiu (istorizmu vadinama architektūros kryptis, pagrįsta praeities stilistinių formų imitacija). Tuo metu daugelyje miestų ir miestelių pastatyta po antrą sinagogą šalia jau stovėjusių Kėdainiuose, Joniškyje, Kalvarijoje, Eišiškėse. Įdomūs trijų pastatų kompleksai susiformavo Kėdainiuose ir Kalvarijoje (dvi sinagogos ir skerdėjo namas). Istorizmo laikotarpio sinagogų, kaip ir kitos paskirties statinių, architektūroje egzistuoja stilistinė įvairovė, pradedant paprastų formų bestiline architektūra ir baigiant sudėtingomis viduramžių stilių, orderinių ar rytietiškų formų interpretacijomis. Išorėje naudojama nedaug dekoro elementų - dominuoja Dovydo žvaigždė arba Dekalogo motyvas. Šio stiliaus pastatuose vyrauja polichrominis žaismingumas: derinamos dviejų spalvų plytos bei balti tinko apvadai. Vilniaus sinagogoje yra neoromantinės architektūros elementų bei būdingos rytietiškos simbolikos.
Dabartis
Sinagogos pastatas restauruotas. Dažniau ėmė atvažiuoti ir giedoti sinagogoje žymūs kantoriai, tarp jų didysis dabarties kantorius Jozefas Malovanis, kuriam suteiktas Vilniaus Choralinės sinagogos garbės kantoriaus vardas. Nuo 2001 m. Vilniaus religinės bendruomenės pirmininkas yra dr. Simonas Alperavičius, Choralinės sinagogos gabajus (seniūnas) - Chajimas Glikas. Šiandien sinagogoje meldžiasi Lietuvos žydų bendruomenė.
Šaltiniai
- XX a. Lietuvos žydų enciklopedinis žinynas, 2007 m. Vilnius
- Venclova Tomas, Vilnius - vadovas po miestą, 2007 m. Vilnius
- Jankevičienė A. Vilniaus Didžioji sinagoga, 1996 m. Vilnius