Varpinių kapų kultūra
Varpinių kapų kultūra, arba gaubtinės keramikos kultūra[1] – archeologinė kultūra, gyvavusi geležies amžiuje. Susidarė apytiksliai 500–400 m. pr. m. e.
Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Susidarė Lenkijoje, Vyslos ir Varnovo upių baseine, V–IV a. pr. m. e. susiliejus lužitėnų ir Pamario kultūroms. Daug mokslininkų ją laiko vėlyvu vietiniu Pamario kultūros variantu.
Pirminė kultūros teritorija – Vyslos ir Vartos vidurupio ir aukštupio baseinai – ribojosi su mišria lužitėnų ir Pamario gyventojų zona. Lateno viduriniuoju laikotarpiu varpinių kapų kultūros arealas išsiplėtė iki Oderio vidurupio vakaruose ir iki vakarinių, kraštinių Voluinės regionų, o rytuose – iki Pripetės Polesės. Toliausiai rytuose kultūros paminklų randama Mlyniščėje netoli Volodymiro ir Drohičino, arti jų yra Pinskas.[2]
Slinkdami į rytus ir pietryčius varpinių kapų kultūros atstovai nukeliavo iki pat Horynės upės į Vakarų Polesę ir I tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje Lenkijos bei Baltarusijos teritorijose suvaidino svarbų istorinį vaidmenį.
Genetinės sąsajos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Varpinių kapų kultūra susidarė Pamario kultūros sąlajos (įsiveržimo) į lužitėnų kultūros arealo rytinę dalį būdu. Vyko varpinių kapų kultūros ekspansija į pietryčius, buvo pavergtos Milogrado kultūros atstovų gentys ir šitaip varpinių kapų kultūra prisidėjo prie Zarubincų kultūros susidarymo.
Materialinė kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šios kultūros gyvenvietės buvo neįtvirtintos – daugumoje gyvenviečių gyveno po 20–40 žmonių, jos buvo įsikūrusios ant smėlėtų kalvų upių salpose arba upių terasose. Pagrindiniame areale būstai – tai pusiau žeminės bei stulpinės konstrukcijos antžeminiai namai. Baltarusijoje, Bresto srityje, Kamianeco rajone, Kusičių gyvenvietėje V. Nikitina rado antžeminio namo liekanų, kurias sudaro gyvenamasis kambarys ir pristatytas prieangis. Būstas buvo šildomas negilioje duobėje įrengtu židiniu.
Kapai nesupilti, palaikai deginami. Kremavimo likučius patalpindavo į molinius urninius indus arba supildavo tiesiai į kapo duobės dugną. Dažnai palaidojimo vietą uždengdavo dugnu į viršų apverstu var̃pišku puodu, pagal tai pavadinta archeologinė kultūra. Be urnų, kapuose randama smeigtukų, sąsagų, žiedų, molinių indų ir kitų daiktų. Baltarusijos teritorijoje žinomi du kultūros kapinynai, juos tyrė V. Nikitina ir J. Kucharenka. Tad prie Drohičino buvo atkasti 5 kapai, 2 iš jų su urnomis ir 3 kapai, kuriuose degintų palaikų liekanos supiltos į duobes. Abu kapai su urnomis vienu atveju buvo uždengti dviem dubenim, antru atveju – dubenimi ir puodu. Kapinyne prie Trostianicos kaimo Kamianeco rajone, Bresto srityje, be keramikos, buvo rasti ankstyvosios Lateno kultūros tipo sąsaga, geležinis žiedas ir bronziniai kabučiai. Varpinių kapų kultūros laikotarpiu daugybė lužitėnų kultūros kapinynų funkcionavo ir toliau, o tai liudija, kad varpinių kapų kultūra buvo tiesioginis lužitėnų kultūros tęsinys. Vienas tokių kapinynų yra Varšuvos–Grochuvo nekropolis, kuriame rasta 370 lužitėnų kultūros kapų ir daugiau kaip 20 varpinių kapų kultūros palaidojimų.[3]
Varpinių kapų kultūros indai iš dalies tęsia Pamario kultūros tradicijas (urnos ir gaubti puodai specialiai nulipdyti grublėtu korpusu ir lygiu viršumi, dubenys briaunotais kraštais, amforos), iš dalies šios kultūros indai vystėsi iš lužitėnų kultūros (ovalių formų gaubti puodai, negilūs puodai su ąsomis ir t. t.). Tokios pat mišrios formos sutinkamos ir papuošaluose, ypač smeigtukuose.
Tautinė priklausomybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
V. Sedovo manymu, varpinių kapų kultūros atstovai buvo ankstyviausieji slavai. V. Kobyčevas šios kultūros atstovus laikė venedais.[4] Šių tyrėjų manymu, varpinių kapų kultūra paliko tęstinumo elementų paliudytose patikimai slaviškose kultūrose, šių elementų sutinkama iki pat antros I tūkstantmečio pusės. Tačiau pats venedų priklausymas slavams ginčijamas, dalis tyrėjų juos laiko vakarų baltais, kurie vėliau buvo suslavinti.[5]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Nepriklausomybės sąsiuviniai 2015 1 (11)“ (PDF). 2015. Nuoroda tikrinta 2022-02-12., p. 15
- ↑ Валентин Седов. Славяне. Историко-археологическое исследование
- ↑ Podkowińska Z. Groby podkłoszowe w Grochowie, w pow. warszawskim // Księga pamiątkowa ku wczesniu siedemdziesiątej rocznicy urodzin prof. dr. Włodzimierza Demętrykiewicza. Poznań, 1930. S. 241–264.
- ↑ Кобычев В. П., В поисках прародины славян
- ↑ Jūratė Sofija Laučiūtė (2009). „Tacito venetai = vakarų baltai? Faktai ir hipotezės“. BALTISTICA XLIV(1) 2009 135–147. Nuoroda tikrinta 2022-02-13.