Valgomasis svogūnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Allium cepa
Valgomasis svogūnas (Allium cepa)
Valgomasis svogūnas (Allium cepa)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Lelijainiai
(Wikispecies-logo.svg Liliopsida)
Poklasis: Lelijažiedžiai
(Wikispecies-logo.svg Liliidae)
Šeima: Česnakiniai
(Wikispecies-logo.svg Alliaceae)
Gentis: Česnakas
(Wikispecies-logo.svg Allium)
Rūšis: Valgomasis svogūnas
(Wikispecies-logo.svg Allium cepa)

Valgomasis svogūnas (lot. Allium cepa, angl. onion, vok. Zwiebel, rus. лук) – česnakinių (Alliaceae) šeimos augalas. Anksčiau buvo priskiriamas lelijinių šeimai.

Lapai tuščiaviduriai, užauga iki 30-40 cm. Požeminiai augalo gumbai, taip pat vadinami svogūnais, – apvalūs arba pailgi, padengti kelių sluoksnių odele (lukštais).

Mityba[taisyti | redaguoti kodą]

Svogūno laiškai – tuščiaviduriai lapai

Kulinarijoje svogūnas naudojamas virtas, keptas, troškintas, ruošiant įvairius patiekalus, kaip prieskoninė daržovė, rečiau – kaip viena pagrindinių patiekalo dalių.

Panaudojimas buityje[taisyti | redaguoti kodą]

Svogūnų lukštai naudojami natūraliam dažymui: vilnos, medvilninių audinių, velykinių kiaušinių. Jų nuoviras suteikia tam tikrą atspalvį šviesiems plaukams.

Alternatyvioji medicina[taisyti | redaguoti kodą]

 Nuvola-like search trash.svg  Manoma, kad šis straipsnis yra beviltiškas.
Jo turinys, struktūra, stilius ar kitos savybės yra tokios, kad jo neįmanoma pritaikyti enciklopedijai.
Priežastis atskirai nesukonkretinta, bet jei ji neakivaizdi, tai gali būti nurodyta istorijoje ar aptarime.
Jei galite parašyti šį straipsnį iš naujo, tegul ir kelis kartus mažesnį, taip ir padarykite!
Pastaba: Netinkamai vartojami preparatai ne tik negydo, bet gali ir pakenkti Jūsų sveikatai.
Prieš naudodami, pasitarkite su Žolininku!

Medicinoje svogūnas (kaip gydomojo mišinio dalis) gali būti naudojamas kai kuriems susirgimams, pavyzdžiui, bronchitui, gydyti. Skaudančios gerklės gydymui svogūną reikia susmulkinti, užpilti cukrumi, o po kelių valandų nukošti ir gerti po arbatinį šaukštelį.

Svogūnų sultimis gydomos žaizdos, nudegimai, akių miežis, ausų uždegimas.

Svogūnų lapuose gausu flavomoido quercetino, kuris turi antioksidacinių ir apoptotinių, antimetastatinių savybių, svarbių tam tikrų rūšių vėžinių ląstelių normalizavimui.

Panaudojimas žemės ūkyje[taisyti | redaguoti kodą]

Trąšos[taisyti | redaguoti kodą]

Svogūnų lukštų nuovire yra kalio, kalcio, magnio, geležies, mangano, vario, cinko, chromo, aliuminio, seleno, nikelio, švino, boro. Dažančioji medžiaga stabdo bakterijų vystymąsi. Svogūnų lukštų nuoviras sunaikina dirvoje patogeninę mikroflorą, pamaitina ją mikroelementais, o tai reiškia, kad ji atgaivina skurstančius augalus, suteikia jiems gyvybingumo. Šiuo nuoviru palaisčius pradėjusius gelsti agurkus, jų lapų spalva atsigauna, augalas pradeda smarkiau augti, leisti naujas atžalas.

Kenkėjų naikinimas[taisyti | redaguoti kodą]

2 saujos svogūnų lukštų užpilamos kibiru vandens ir užvirinama, atvėsusi ištrauka nupilama. Į kibirą šalto vandens pilami 2 ltr ištraukos. Šį svogūnų lukštų nuovirą galima naudoti įvairiems kenkėjams naikinti.

200 g lukštų užpilami kibiru šilto vandens ir 4-5 dienas palaikoma, kad pritrauktų. Tinka voratinklinei erkutei, amarams naikinti.

Akių erzinimas ir būdai jo išvengti[taisyti | redaguoti kodą]

Kai svogūnai yra pjaustomi arba valgomi, yra pažeidžiamos jų ląstelės ir į orą patenka dujos, kurios erzina akis. Kad praskiestų ir pašalintų dirginančią medžiagą, organizmas išskiria ašaras.[1] Vienas iš būdų išvengti akių erzinimo yra pjaustyti svogūnus po tekančiu vandeniu arba vandeniu pripildytame puode. Paprastesnis, bet ne toks efektyvus būdas yra palikti svogūną šlapią pjaustymo metu. Vanduo neleidžia dirginančioms medžiagoms pasiekti akių. Taip pat akių erzinimą galima sumažinti nepjaustant svogūno šaknies arba darant tai pabaigoje, nes šaknyje dirginančių medžiagų koncentracija yra didesnė. Dar yra patartina naudoti aštrų peilį – taip bus pažeidžiama mažiau ląstelių ir todėl išleidžiama mažiau erzinančių medžiagų. Kiti būdai yra pjaustyti sušaldytą svogūną, virš jo pastatyti vėdintuvą, kuris nupustų dirginančias dujas nuo akių, ir dėvėti apsaugančius akinius. Kontaktinių lęšių nešiotojų akys pradeda ašaroti ne taip greitai, nes lęšiai taip pat šiek tiek apsaugo nuo dujų.

Skirtingos svogūnų rūšys išleidžia skirtingus dirginančių medžiagų kiekius, skiriasi ir erzinantis efektas. 2008 m. Naujojoje Zelandijoje buvo genetiškai sukurti akių neerzinantys svogūnai.[2]

Etimologija[taisyti | redaguoti kodą]

Žodis svogūnas, kaip manoma, yra tiurkų kilmės; plg. turkų, azerbaidžaniečių soğan, baškirų Һуған, balkarų sohan ir kt. Tačiau šis žodis greičiausiai peteko ne tiesiai iš tiurkų, o per finougrus – pvz., Permės komių sugon’. Seniau taip pat vartotas (tarmėse tebevartojamas) žodis cibulis yra kilęs iš lotynų cepa ir patekęs per vakarų slavų kalbas[3].

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

www.medicinavisiems.lt- informacija apie česnakų ir svogūnų gydomąsias savybes.


Commons-logo.svg Vikiteka: Valgomasis svogūnas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka