VFW-Fokker 614

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
VFW-Fokker 614
Tipas Regioninis keleivinis laineris
Gamintojas VFW-Fokker
Pirmas skrydis 1971 m. liepos 14 d.
Pradėtas naudoti 1975 m. rugpjūtis
Baigtas naudoti 2012 m. gruodžio 12
Pagrindiniai naudotojai Air Alsace
Cimber Air
Luftwaffe
Touraine Air Transport
Pagaminta vnt. 19

VFW-Fokker 614 (kitas pavadinimas – VFW 614) – dvimotoris reaktyvinis avialaineris, XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje suprojektuotas ir gamintas Vakarų Vokietijos aviacijos bendrovėje „VFW-Fokker“. Tai buvo pirmasis reaktyvinis keleivinis laineris, sukurtas ir pagamintas Vakarų Vokietijoje (Rytų Vokietijoje sukurtas Baade 152 yra pirmasis Vokietijoje sukurtas keleivinis reaktyvinis lėktuvas), taip pat pirmasis pokario Vokietijoje pagamintas civilinis orlaivis, kuris buvo gaminamas dešimtmetį.[1]

Lėktuvas pradėtas kurti septintojo dešimtmečio pradžioje, siekiant pakeisti tokius regioninius propelerinius lėktuvus, kaip „Douglas DC-3“. Jis pasižymėjo keletu novatoriškų konstrukcinių sprendimų, kaip pavyzdžiui virš sparno montuoti varikliai. Nepavykus užsitikrinti pakankamo užsakymų kiekio programa buvo nutraukta 1977 m.

Kūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

VFW 614 koncepciją 1961 m. pasiūlė aviacijos pramonės grupė „Entwicklungsring Nord“ (ERNO), kurią sudarė „Focke-Wulf“, „Hamburger Flugzeugbau“ (HFB) ir „Weser“. Naujasis lėktuvas, gavęs indeksą E.614. turėjo būti 36–40 vietų avialaineris, varomas poros JAV gamybos turboventiliatoriniais varikliais Lycoming PLF1B-2. Lygiagrečiai vyko Vakarų Vokietijos pramonės reorganizacija, keleto stambiausių aviacijos įmonių pagrindu buvo įkurtas jungtinis aviacijos koncernas (vok. Vereinigte Flugtechnische Werke (VFW)), su būstine Brėmene. Atitinkamai, VFW 614 buvo kuriamas jau kaip naujai sujungtos įmonės produktas.[2]

„Lycoming“ galiausiai nusprendė atsisakyti PLF1 kūrimo, todėl šio tipo kūrimas buvo tęsiamas naudojant alternatyvią jėgainę – Rolls-Royce/SNECMA M45H turboventiliatoriaus variklį. [3] Skirtingai nuo PLF1, M45H buvo sukurtas specialiai VFW 614 maitinimui [4] Tuo metu buvo manoma, kad tai buvo gana drąsus siekis lygiagrečiai sukurti ir visiškai naują lėktuvo korpusą, ir naują variklį. [3] Variklio tobulinimo prioritetas buvo skirtas triukšmo mažinimui, siekiant kad lėktuvas galėtų naudotis mažais miestų centruose įsikūrusiais oro uostais, išvengiat triukšmo apribojimų.[3]

Virš sparno ant pilono sumontuotas Rolls-Royce/SNECMA M45H

Projektas prasidėjo 1968 m.,[5] 80 procentų finansavimo projektavimui buvo gauta iš Vakarų Vokietijos vyriausybės. 1970 m. buvo pasirengta serijinei gamybai. Iki to VFW susijungė su Nyderlandų orlaivių gamintoju „Fokker“, taip sukuriant pirmąją tarpvalstybinę aviacijos įmonę Europoje.[3][6] Aviacijos ir kosmoso žurnale „Flying Magazine“ teigiama, jog „Fokker“ dalyvavimas projekte prisidėjo prie keleto fiuzeliažo patobulinimų, įskaitant „T“ formos uodegos atsisakymo ir horizontalaus stabilizatoriaus su teigiamu skersiniu „V“ naudojimo.[7]

Tuo metu „Fokker“ siekė plėsti savo finansinę bazę ir ketino VFW 614 pardavinėti per savo prekybos civiliniais orlaiviais tinklą. Visgi ši įmonių sąjunga tapo „nelaimingu susitarimu“ ir gyvavo tik dešimt metų.[1] Keletas rizikos pasidalijimo susitarimų buvo sudaryta su kitomis aviacijos bendrovėmis, įskaitant „Siebel Flugzeugwerke ATG“ (SEAT) (Vokietija), „Fairey“ ir „SABCA“ (Belgija) ir „Shorts“ (Jungtinė Karalystė). Galutinis orlaivio surinkimas turėjo vykti VFW gamykloje Brėmene.[7]

Lėktuvo kūrimui didelę įtaką turėjo tarpukariu sukurtas amerikietiškas Douglas DC-3.[3] 1971 m. pabaigoje buvo pranešta, kad bendrovė tikėjosi, kad bendri VFW 614 pardavimai sieks nuo 300 iki 400 vienetų. Tam reikėjo ir sėkmingų pardavimų JAV rinkoje.[8]

1971 m. liepos 14 d. pirmasis iš trijų prototipų atliko pirmąjį skrydį. Šis skrydis taip pat buvo pirmas kartas, kai ore buvo išbandytas jo variklis.[9] Siekiant paspartinti skrydžio bandymus, pirmasis ir antrasis prototipai, kurie, buvo beveik identiški, buvo išsiųsti į Ispaniją trijų mėnesių išsamiems bandymams, siekiant įvertinti jų veikimą karšto oro ir aukštikalnių sąlygomis.[10] Sukaupus 800 skrydžio valandų, buvo parengti galutiniai brėžiniai gamybai ir pradėta pirmųjų dešimties serijinių lėktuvų gamyba.[9]

VFW 614 pilotų kabina

Nepaisant stiprios rinkodaros kampanijos, orlaivio kūrimas užsitęsė, o užsakymai buvo vykdomi lėtai. Situaciją dar labiau komplikavo „Rolls-Royce“ bankrotas 1971 m., dėl ko kilo grėsmė variklių tiekimui.[11] Leidinyje „Flight International“ teigiama, kad tik 1974 m. buvo įvykdytos M45H traukos ir degalų sąnaudų veikimo garantijos.[12]

Programai labai pakenkė ir dalies užsakymų atšaukimą paskatino 1972 m. vasario 1 d. dėl aukščio vairų flaterio įvykusi pirmojo prototipo avarija.[13]. 1974 m. pabaigoje gamintojas turėjo komponentų pagaminti 30 vienetų VFW-614, bei pagrindinių mazgų iki 50 lėktuvų gamybai.[14] Iki 1975 m. vasario mėnesio buvo užsakyta tik dešimt orlaivių. 1975 m. balandį pakilo pirmasis serijinis VFW 614; po keturių mėnesių jis buvo pateiktas Danijos aviakompanijai „Cimber Air“.[13]

Konstrukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

VFW 614 bandymų metu

VFW-Fokker 614 buvo dvimotoris trumpųjų nuotolių regioninis lėktuvas, sukurtas siekiant pakeisti populiarius, bet lėtus ir senstančius propelerinius Douglas DC-3.[3][6] 614 pasižymėjo netradicine variklių konfigūracija. Sukūrimo metu tai buvo vienas mažiausių ir lėčiausių pagamintų reaktyvinių lėktuvų, abiem rodikliais lenkęs tik kiek senesnį SSRS gamybos Jak-40.[15] Lėktuvas pasižymėjo labai mažu triukšmo lygiu, siekiant didesnio keleivių komforto salone buvo įrengta gera garso izoliacija.[16]

Virš sparnų sumontuoti lėktuvo varikliai turėjo keletą privalumų, pavyzdžiui, išvengta konstrukcinio svorio padidėjimo kurį būtų sąlygojęs variklių montavimas gale; taip pat taip sumažinta įsiurbimo rizika, būdinga po sparnais montuojamiems varikliams.[8] Tokia variklių konfigūracija leido naudoti trumpą, tvirtą važiuoklę, kuri buvo specialiai pritaikyta eksploatacijai iš menkai paruoštų kilimo ir tūpimo takų. Variklio padėtis virš sparno, palyginti su padėtimi po sparnu, taip pat mažino ant žemės girdimo triukšmo lygį; šis ekranavimo efektas būdingas ir užpakalyje montuojamiems varikliams.[17]

Variklio montavimas virš sparno leido naudoti ištisinius užsparnius, kurių veikimo neribojo variklio išmetamas dujų srautas. Tokia konfigūracija sąlygojo puikias skrydžių mažais greičiais charakteristikas. Skrendant dideliais greičiais sparno paviršiaus ir variklio pilono sąveika sąlygojo oro srauto nutrūkimą, dėl ko kreiserinį greitį teko apriboti iki 0,65 Macho.[18] Šią problemą pavyko išspręsti tik gerokai vėliau sukurtame panašios konstrukcijos HondaJet, kuriame pavyko sumodeliuoti teigiamą vertikalaus pilono ir horizontalaus sparno paviršiaus sąveiką skrendant dideliais greičiais.[19][20]

Cimber Air VFW 614 muziejuje

VFW 614 pilotų kabina buvo sukurta dvinarei įgulai.[3] Gerą matomumą užtikrino dideli priekiniai stikliai. Vietoj šoninių prietaisų skydų, visi variklio valdymo prietaisai buvo montuojami centrinėje konsolėje. Ten pat buvo montuojamos ir radijo ryšio sistemos, spoilerių, užsparnių ir trimerių valdikliai.[3] Lėktuvas buvo aprūpintas „Collins“ navigacine sistema, autopilotu ir pilotų įspėjimo sistema.[3]

VFW 614 buvo lengvai valdomas, nereikalaujantis didelių pilotų pastangų, pasižymėjo efektyviais eleronais, dideliu posūkio greičiu.[16] Pagrindiniu trūkumu įvardijamos jos smukos savybės. Ši problema buvo kruopščiai ištirta bandymo programos metu, buvo pakeistas sparno priekinio krašto profiliavimas. Serijiniuose orlaiviuose buvo montuojamas papildomas sparno priekinės dalies elementas. Tai užtikrino ankstesnį įspėjimą apie prasidedantį oro rauto nutrūkimą ir užtikrino gana tiesaus skrydžio tendenciją tipiškomis smukos sąlygomis.

Eksploatacijos istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Cimber Air“, 1977 m

Netrukus po VFW 614 eksploatacijos pradžios tapo aišku, kad pardavimai gerokai atsilieka nuo lūkesčių. Pasak Marko E. Mendenhallo, VFW-Fokker vadovybės nuomonė skilo pagal nacionalines linijas. Daugelis įmonės vokiečių darbuotojų prastus pardavimų rezultatus priskyrė olandų pardavimų komandai, kuri šiam tipui skyrė mažai dėmesio, net tariamai laikė jį konkurentu „Fokker“ orlaiviams, o pastangas parduoti VFW 614 – pastangų švaistymu.[1] Mendenhall teigia, kad tarp vokiečių darbuotojų plačiai paplitusi nuomonė, jog jie buvo laikomi „Fokker“ pavaldiniais, augo VFW 614 komercinei nesėkmei tampant vis akivaizdesne.[21]

Vakarų Vokietijos oro linijų bendrovė „Lufthansa“ atsisakė įsigyti VFW 614. Tuo metu bendrovė pirmenybę teikė tolimųjų skrydžių maršrutams, kuriems regioniniai lėktuvai nebuvo reikalingi, o Vokietijos vyriausybė atsisakė spausti aviakompaniją pirkti tokio tipo orlaivius. Pasak H. Dienel ir P. Lyth, „Lufthansa“ nesidomėjimas šiuo lėktuvu laikytinas pagrindiniu veiksniu, lėmusiu komercinę VFW 614 nesėkmę [22] Tik trys aviakompanijos ir Vokietijos karinės oro pajėgos galiausiai įsgijo naujus VFW 614.[23]

VFW 614 naudojamas ATTAS vilkties turbulencijos tyrimams

Iš techninės pusės pažymėtina, kad gamybos pradžioje lėktuvas turėjo problemų su varikliu ir buvo per brangus mažoms regioninėms oro linijoms, kurių poreikiams jis buvo sukurtas.[24] Trys orlaiviai buvo išbandyti, bet taip ir nesurado pirkėjo; dar keturių iš dalies surinktų fiuzeliažų gamyba buvo nutraukta prieš juos užbaigiant. Nesulaukus užsakymų 1977 m. programa buvo nutraukta. Paskutinis lėktuvas užsakovui buvo pateiktas 1978 m. liepos mėn.

Iki 1981 m. didžiosios dalies šio tipo komercinių orlaivių eksploatacija buvo nutraukta, iš dalies dėl to, kad gamintojas tais metais atpirko daug orlaivių, kad galėtų tuo pačiu metu nutraukti šio tipo palaikymą. Eksploatacijoje liko tik Vokietijos karinių oro pajėgų orlaiviai, tarnavę iki 1999 m. Paskutinis tinkamas skraidyti VFW 614 buvo naudojamas Vokietijos oro ir kosmoso tyrimų centro (vok. Deutsches Zentrum für Luft- und Raumfahrt (DLR)) pažangiųjų technologijų testavimo orlaivių sistemos (ATTAS) projekte. Šis orlaivis (Reg. Nr. D-ADAM) 2012 m. gruodžio mėn. buvo perduotas Oberšleishaimo (vok. Oberschleißheim) mieste įsikūrusiam Vokietijos aviacijos muziejui (vok. Deutsches Museum Flugwerft).

Avarijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per visą eksploatacijos istoriją sudužo vienintelis VFW 614. 1972 m. vasario 1 d. bandomojo skrydžio metu netoli Brėmeno sugedus aukščio vairams lėktuvą bandę trys pilotai nusprendė gelbėtis iššokdami su parašiutais. Vieno jų parašiutas neišsiskleidė ir bandytojas žuvo. Lėktuvas sudužo.[25]

Eksponuojami egzemplioriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

VFW 614 prie Brėmeno oro uosto
  • Nr. G14 – EADS gamykloje Lemvederio (vok. Lemwerder) mieste, netoli Brėmeno
  • Nr. G15 – prie Brėmeno oro uosto
  • Nr. G18 – jūrų avacijos muziejuje „Aeronauticum“ Vokietijos Nordholco (vok. Nordholz) mieste
  • Oldernburgo universitete (Vokietija) naudojamas VFW614 pilotų kabinos pagrindu sukurtas skrydžio simuliatorius
  • Nr. D-ADAM- Vokietijos aviacijos muziejuje, Oberšleishaimas
  • Vienas egzempliorius – prie buvusio Berlyno Tempelhofo oro uosto
  • Vienas egzempliorius – Deutsches Museum, Miunchenas
  • Vienas egzempliorius – Technikmuseum Speyer

Techniniai duomenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bendrosios charakteristikos

Skrdžio duomenys

  • VFW 614 eksponuojamas Flugwerft Schleißheim
    Greitis:
    • maksimalus: 704 km/h (437 mylios per valandą, 380 mazgų)
    • tūpimo: 160 km/h
    • smukos: 157 km/h
  • Skrydžio nuotolis:
    • su 40 keleivių: 1 195 km (743 mylios, 645 jūrmylės)
      • tuščio: 2100 km
  • Skrydžio lubos: 7 620 m (25 000 pėdų)
  • Kilimo greitis: 15,75 m/s (3 100 pėdų/min.)

Operatoriai [redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Danijos vėliava Danija
  • „Cimber Air“ – du lėktuvai. [27]
    Air Alsace VFW 614
 Prancūzijos vėliava Prancūzija
  • „Air Alsace“ – trys lėktuvai.[28]
  • „Touraine Air Transport“ – užsakė aštuonis orlaivius, tačiau likusį užsakymą atšaukė gavusi du.[29]
 Vakarų Vokietijos vėliava Vakarų Vokietija
  • Vakarų Vokietijos oro pajėgos – trys lėktuvai.[30][31]
  • Vokietijos oro ir kosmoso tyrimų centras (DLR) – vienas lėktuvas

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • (EN) Harro Ranter. ASN Aircraft accident VFW/Fokker VFW.614 D-BABA Bremen Airport (BRE). aviation-safety.net.
  • (EN) Dienel, H. and P. Lyth. Flying the Flag: European Commercial Air Transport since 1945. Springer, 1999. ISBN 1-34926-951-4.
  • (DE) Düsenflugzeuge – Jet aus Bremen. // Der Spiegel. Nr. 48, 1965, pp. 70–72
  • (EN) Eriksson, Sören and Harm-Jan Steenhuis. The Global Commercial Aviation Industry. Routledge, 2015. ISBN 1-13667-239-7.
  • (EN) Field, Hugh (18 April 1974). „In the Air: Continental commuter“. Flight International. pp. 489–492.
  • (FR) Guillem, Jacques; Bénichou, Michel (November 2016). „VFW 614: Trois p’tits tours et puis s’en va“. Le Fana de l’Aviation. No. 564. pp. 32–40. ISSN 0757-4169.
  • (EN) Green, William. The Observer’s Book of Aircraft. London. Frederick Warne & Co. Ltd., 1976. ISBN 0-7232-1553-7.
  • (EN) Jackson, Paul A. German Military Aviation 1956–1976. Hinckley, Leicestershire, UK: Midland Counties Publications, 1976. ISBN 0-904597-03-2.
  • (EN) Mendenhall, Mark E. (2005). Mergers and Acquisitions: Managing Culture and Human Resources. Stanford University Press. ISBN 0-8047-4661-3.
  • (FR) Nicolaou, Stéphane (May 1979). „VFW-Fokker 614“. Le Fana de l’Aviation. No. 114. pp. 44–51.
  • (EN) Mellberg, Bill. „VFW 614: Ahead of its Time“. Air International, February 1995, Vol 48 No 2. Stamford, UK:Key Publishing. ISSN 0306-5634. pp. 94–99.
  • (DE) Karl Morgenstern, Gerd Simberger: VFW 614. Wilhelm Goldmann, München 1977, ISBN 3-442-03473-6.
  • (DE) F.-Herbert Wenz, F.-Peter Zistler: VFW 614 – Deutschlands erstes Kurzstrecken-Düsenverkehrsflugzeug. Stedinger, Lemwerder 2003, ISBN 3-927697-33-8. 

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Mendenhall 2005, p. 326.
  2. Mellberg 1995, pp. 94–95.
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 3,7 3,8 Field 1974, p. 489.
  4. Mellberg 1995, p. 95.
  5. Mellberg 1995, p. 95.
  6. 6,0 6,1 Mendenhall 2005, pp. 325–326.
  7. 7,0 7,1 Fricker, John. "Ach du Leiber Flugindustrie. „ Flying Magazine, May 1966. Vol. 78, No. 5. ISSN 0015-4806. p. 77.
  8. 8,0 8,1 Kocivar, Ben. “. " Popular Science, October 1971. p. 67.
  9. 9,0 9,1 Field 1974, p. 489.
  10. Field 1974, p. 490.
  11. „F27 Project – Nederlands Industrieel Erfgoed Vliegend Houden“.
  12. Field 1974, p. 489.
  13. 13,0 13,1 Mellberg 1995, p. 98.
  14. Field 1974, p. 489.
  15. Eriksson and Steenhuis 2015, pp. 121–122.
  16. 16,0 16,1 Field 1974, pp. 489–490.
  17. Chichester-Miles, I (16 August 1973). „Noise shielding—the Hawker Siddeley approach“. Flight International.
  18. "Engine/Airframe Interference. " G. Krenz, AGARD R-712, Special Course on Subsonic/Transonic Aerodynamic Interference for Aircraft, Wright-Patterson AFB, Dayton Ohio, 16–20 May 1983.
  19. Fujino, Michimasa; Kawamura, Yuichi (1 January 2003). „Wave-Drag Characteristics of an Over-the-Wing Nacelle Business-Jet Configuration“. Journal of Aircraft. 40 (6): 1177–1184. doi:10.2514/2.7207 – via American Institute of Aeronautics and Astronautics.
  20. Garrison, Peter. "Technicalities: You want to put them where? " Flying Magazine, December 2005. Vol. 132, No. 12. ISSN 0015-4806. p. 105.
  21. Mendenhall 2005, p. 332.
  22. Dienel and Lyth 1999, pp. 97–98.
  23. Jackson 1976, p. 62.
  24. Mellberg 1995, pp. 98–99.
  25. Harro Ranter. ASN Aircraft accident VFW/Fokker VFW.614 D-BABA Bremen Airport (BRE). aviation-safety.net.
  26. Lednicer, David. „The Incomplete Guide to Airfoil Usage“. m-selig.ae.illinois.edu. Nuoroda tikrinta 16 April 2019.
  27. Bowman, Craig (2023-06-15). „The aircraft with Above Wing Engines: Meet The VFW-Fokker 614“. Jets ’n’ Props (amerikiečių anglų). Nuoroda tikrinta 2023-10-03.
  28. „VFW 614 AHEAD OF ITS TIME“. www.key.aero (anglų). 2018-09-20. Nuoroda tikrinta 2023-10-03.
  29. Nicolaou 1979, pp. 50–51
  30. Nicolaou 1979, p 51
  31. Guillem and Bénichou 2016, p. 40


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.